Dabar įjunkit vaizuotę. Teoriją smagiausia suvokti ją matant. Svarbiausia - ryškios spalvos. Taigi.. Keliaudami per gyvenimą, mes vienaip ar kitaip atrandam ar formuojam savo vertybes, nuostatas, pasaulėžiūrą. Įsivaizduokim jas kaip spalvotas lego kaladėles. Vienas jų mums dovanoja žmonės, kitas randame eidami šaligatviu, darbe, gamtoje, naujame knygos skyriuje, stebėdami tekančią saulę ar gerdami kavą. Mes jas renkam ir iš jų statom savo tvirtovę. Savo „mental“ buveinę. Joje gyvena visi mūsų aplinkos žmonės. Mylimieji, artimieji, giminės, draugai, bendradarbiai, darbdaviai ir net tas troleibuso vairuotojas, kasdien vežantis jus į darbą ar paskaitas. Įsivaizduokim juos kaip lego figūrėles, žmogeliukus. Aš irgi stačiau savąją tvirtovę. Ir linkėjau sėkmės tam, kuris sugalvotų pakeisti bent vienos kaladėlės spalvą. Atėjo toks metas, kai pradėjau keliauti. Ne tik geografiškai. Daug keliauti. Taigi, kas kartą grįždamas galėjau grožėtis savo statybos sugebėjimais, viską stebėdamas per atstumą. Ir kuo dažniau tai dariau, tuo dažniau man kildavo abejonių. Nepatiko man tai, ką pastačiau. Taigi, vieną dieną susikaupiau ir trinktelėjau abiem kumščiais per tą stiklinį kavos staliuką, tapusį mano darbastaliu. Trinktelėjau taip, jog kaladėlės pažiro po stalą. Gal kai kurios ir nukrito-nepastebėjau. Liko tik pamatai. Žmogeliukai, buvę viduje, mano gyvenime, reagavo skirtingai. Vieni, išsigandę beprotybės, pabėgo, kiti atsitraukė į šalį, prisėdo ir stebi, kas čia bus, treti puolė padėti atstatinėti, o keli vaikšto po stalą ir, savo nuožiūra, spardo nebereikalingas kaladėles. O aš statau iš naujo. Vienos kaladėlės, lyg dėliojant puzlę, iškart formuoja segmentus ir laukia savo vietos naujose tvirtovės sienose. Kitas labai atidžiai apžiūriu ir sprendžiu, gal pakeisti jų spalvą, formą, o gal įmontuoti apverstas. Šią akimirką taip ir gyvenu.
Work in progress..
Work in progress..
