Essaouir

Essaouir

Naktis neprailgo. Ryte užsimečiau kuprinę ant pečių ir pasileidau Marakešo gatvėmis. Dvi valandas kulniavau dešimties kilometrų atstumą, kol pasiekiau miesto pakraštį. Pirma tranzavimo valanda, kepinant žiemiškai Maroko saulei, neteikė daug vilčių. Nestojo niekas. Bet dar po penkių minučių sulaukiau pirmos mašinos. Ir iš karto iki tikslo. Essaouir - aprašomas, kaip nuostabus pakrantės miestelis. Vakar skaičiau, jog keli tranzuotojai, kurie keliaus į Rojaus slėnį (Paradise Valley), apsistojo Green Milk hostelyje. Medina iš pirmo žvilgsnio pasirodė klaidi, tad leidausi kalbinamas ir pasiklioviau nurodytomis kryptimis. Hostelio įėjimas tamsiam, mažam, primenančim arką brome. Vieta, įrengta jaunimo jaunimui, tad atmosfera hipiškai jauki. Deja, tranzuotojai (du amerikiečiai ir rusas) pasirodė visiški `rasta`, todėl susišnekėti nepavyko. Kita grupelė klegėjo prancūziškai. O tie, kurie kalbėjo angliškai (australės, švedas, kanadiečiai, slovėnas, etc.) vedė pokalbius apie Hitlerį, foto linzes, kas kur keliavo nuomota mašina ar su kokia ekskursija. Vakaras užsibaigė su gitara ir Marlio melodijomis.

Rytas prasidėjo kraunat kompiuterį ir bandant išpešt bent kiek informacijos iš visų. Pagaliau amerikietis Kailas prasitarė, jog reikia pasiekti Aourir ir nuo ten sekti keliu į žemyno gilumą. Užsirašiau kelis pakelės miestelius, susikroviau kuprinę ir išėjau. Pirmą kartą apsipirkau turguje. Kepinant vidurdienio saulei pasiekiau reikiama žiedinę sankryžą ir pradėjau tranzuoti nieko gero nesitikėdamas. Dešimt minučių ir pirmas šoktelėjimas. Toliau senelis pavežėjo iki Smimou. Išleido vidury miestelio, tad vietiniai smagiai stebėjo raudonos sraigės kelionę pagrindine miesto gatve. Ir tik kilstelėjus nykštį sustojo senas kaip pasaulis Reno autobusiukas. Jaunas auto dalių pardavėjas riedėjo tiesiai į Agadir. Kaskart pradedant važiuoti į įkalnę, kildavo abejonė ar pasieksime viršų. Bet sekėsi. Nuo Essaouir kelias veda per lygumas. Tas savanų vaizdas, išdžiuvusios upės ir miestai ant plikų kalvų atrodė įspūdingai. Bet to, ką pajutau persivertus per į jūrą nusileidžiančių Atlaso kalnu galiuką, tikrai nesitikėjau. Kalnai priartėja prie pat vandenyno, tad dar būnant viršuj atrodo, jog vanduo čia pat. Pradėjus leistis vingiuotais serpantinais, atsiduri prie pat. Važiuojant pakrane, deja, nespėji sugert viso grožio. Taip-buvau, taip-mačiau, bet nespėjau įsižiūrėti, pajust, užuost.
Žinojau, jog mano miestelis yra už Taghazout ir apie dvidešimt kilometrų prieš Agadir. Likus trisdešimčiai kilometrų suvokiau, jog beveik visi miesteliai neturėjo jokių vardinių ženklų. Pasidarė kiek neramu, kaip atspėsiu, kuris iš jų Aourir. Atstumas sumažėjo dar dešimčia kilometrų. Ir kai pasidarė visai neramu, eilinio miesteliukščio parduotuvių iškabos paskelbė gerą naujieną -`Taghazout surf`. Kaip ir tikėtasi, sekantis miestelis puošėsi Aourir parduotuvėmis. Čia atsisveikinau su dalių pardavėju. Pas vietinį cigarečių prekeivį išsiaiškinau, kur yra kelias link Paradise Valley ir leidausi linksminti dar vieno miestelio gyventojus. Nukulniavęs beveik visą ilgą kelią iš miesto, nebesitikėjau, kad kas sustos, nes daugelis automobilių jau judėjo atgal. Buvo apie penkta valanda vakaro. Kilstelėjau nykštį artėjančiam variklio garsui ir gavau vietą, turbūt, septynesdešimtuosius menančiame Volvo.

Marocco

Marocco

Buvo miela ir malonu patyliukais susitikti su žmonėmis ir jaukti Jų pasaulius pasakojant savo sumanymą. Tos susižavėjimo kupinos akys įkvėpė. Jei ne dėl savęs, tai dėl tų, kurie nedrįsta.

Bijojau, aišku, kad bijojau. Be biudžeto, be planų, be žinių. Bet ta baimė skatino. Azartas išvažiuot `va-bank`.

Ir štai, aš Marrakech`e. Mieste, kur per pusdienį mane apgavo visi, su kuriais prasidėjau. Bet smagu. Smagu stebėt, kaip turizmas įtakoja žmones. Tai, atrodo, nežmoniška, bet žmogiška. Kiek maišiau Europą, to dar nemačiau. Pirmi kartai visada smagūs. Bet kuriuo atveju - patirtis neįkainojama.

Vilnius -> Milanas. Nieko naujo. Na, gal, tik naujas Ryanair bandymas priskirti keleiviams vietas. Bet visa kita, kaip jau įprasta.

O, vat, išsigauti iš Milano, visai kitas reikalas. Kaip ir skrendant į Lietuvą, dar Frankfurte pasijunti lyg Kaune, taip ir čia, papuoli į vietinę mėsmalę. Žmonės skrenda namo. Iškart jauti kitokį mentalitetą.

Po keturių valandų skrydžio įžengi į naują pasaulį. Bet kai kurie dalykai nesikeičia. Oro uoste, kaip, dažniausiai, visose valstybinėse įstaigose, dirba robotukai. Žmoniškumo čia nerasi. Tik pusryčiams `karvės pyrago` priragavusi, iki nevilties rimtumo pilna fizionomija, be išlygų paklūstanti kažkieno sugalvotom, ne visad logiškom taisyklėm. Bet su tuo mes dar gimtinėje, nuo mažens, mokomės dorotis. Tik jau valandą dorojantis su imigracijos tarnybos atstovu, bagažo išdavimas baigėsi ir teko paprakaituoti ieškant savo `kupriuko`.

Nors oro uostas stebėtinai švarus ir erdvus, jis negyvas. Atmosfera lyg katedroje.

Išėjus laukan, realybė primena apie save. Be planų, žemėlapių ir žinių supranti, jog esi „in the middle of somewhere“. Vietiniai tik to ir laukia. Pasiduodu pirmai apgavystei. Ryškiai permoku senoliui, kuris atveža mane iki Medinos. Matydamas atstumus ir gatvių raizgalynę, suprantu, jog pats būčiau prapuolęs.

Apsukęs ratuką aplink Jaama el Fna aikštę, pasiduodu ir antrai aferai. Seku vietinį skurdžių klaidžiomis gatvelėmis ir bromais, kuriuose pasislėpe dauguma viešbutukų. N-tajam radus laisvos vietos prasideda derybos. Nei man, nei tau, plius auka geradariui ir jau turiu belangę pirmajai nakčiai Afrikoje. Bent jau wifi yra.

Ištyrinėjus daugelį Europos didmiesčių, įgijau pasitikėjimo savimi ir paklydimus laikiau šiokia tokia romantika. Deja, kartais toks tikėjimas gali pakišti koją. Pakako vieno posūkio Medinos turgavietėje į nežinią, ir miestas pradėjo žaisti slėpynių. Pirmą valandą buvo smagu. Vietinių gatvelių ir turgaviečių labirintai po truputį rodė, kuo alsuoja senamiestis. Tik prasidėjus antrai valandai supratau, jog papuoliau. Kai, su tariamu orientavimosi pojūčiu, prie to pačio gatvės užkandžių prekeivio išlendi iš trijų skirtingų pusių, suvoki, jog miestas tave pačiupo. Ir nelabai yra į ką kreiptis, nes, pirmiausia,  net nežinau, kur man reikia, antra, tos kelios dešimtys vietinų kelrodžių tik ir taikosi tave „nuskausminti“. Pasitarnauja Linos posakis - "stay in trust". Senolis su šypsena stebi mane, besidairantį orientyrų eiliniame skersgatvyje. Švilpteli ir mosteli ranka, suprask `va ten, o tada, va taip`. Atspėjo. Dar po pusvalandžio klajonių, jau matytais užkabariais, atsiduriau pradiniame taške. Papietauvau ir grįžau prie virtualaus pasaulio. Kol dar buvo galimybė.

Devyniolikos valandų kelionė kiek išvargino, tad pats laikas prisiminti, kas yra siesta. Tik nesitikėjau to,  ką pajutau pabudęs. Kažkur pradingo visa kelionės romantika ir smogė suvokimas. Suvokimas, į ką užsihipnotizavęs įsivėliau. Norėjosi tik viena-susiriesti į kamuoliuką ir teleportuotis atgal į savo komforto zoną. Bet prisiminiau, kad visą savo gyvenimą ruošiausi tam. Tad ištraukiau dar vieną Camino kortą iš rankovės. Ispanijoj pastebėjau, jog jeigu įdarbini kojas, akis, klausą ir uoslę, galvoje praskaidrėja. Pasileidau pažinti naktinį miesto gyvenimą. „Pramušė“ virtų sraigių degustavimas. Sugrįžo tikėjimas(o gal savihipnozė), jog viskas bus gerai. Nežinau kaip, nežinau kur, nežinau kada, bet bus.
Situaciją dar labiau pagerino vietinė kava. Kavinės savininkas net žagtelėjo, kai sutikau mokėti jo prašomą, žvėrišką kainą. Bet taip smagiau.

Drebančiomis rankomis, bet ramia širdim grįžau į savo laikiną belangę. Kol buvo galimybė, norėjau dar pablevyzgoti virtualioje erdvėje.

O rytoj laukia nauji nuotykiai!