Europa

Su Maroku kaip ir baigta. Bet tik kolkas. Tikrai grįšiu ir, turbūt, dar ne kartą. Dar daug liko nepamatyta, nepatirta, neparagauta.
Suvestinei: Nukeliauta apie 2500km, iš jų nutranzuota 35 automobiliais ir motociklu kiek daugiau nei 2000km. Likusieji įveikti 4 taxi ir 3 autobusais. Per 27 dienas išleista  80 eur ir 100$. 6 naktys praleistos viešbučiuose.

2014 03 09 1am išplauksiu iš Maroko. Gibraltarą turėčiau kirst per valandą. Ir vidurį nakties išlipsiu KAŽKUR Ispanijoj. O kaip ten seksis-pamatysim.

Patikras praėjau gan lengvai. Keltas senas, mažas ir tuščias. Pajudėjom pusvalandį vėluodami. Jūra buvo itin nerami. Taip dar niekad nesupo. Nesusilaikiau ir kavinėj užsisakiau bokachilo su vištieną ir alum-užsigerti. Tie 0,33 taip švvelniai užmigdė, kai tik prisėdau laukimo salėj. Žadino 3am Maroko, 4am Ispnijos laiku. Atplaukėm. Buvau vienintelis pėščiasis. Ispanų muitininkai net to nesitikėjo, tad kol susirinko ir atliko daiktų, bei dokumentų patikrą, visi mano vairuotojai, buve mano kelte, išsivažinėjo. Taigi naktį, velniai žino kur Ispanijoj, išėjau iš uosto ir... Ir kur dabar? Norėjau surasti transporto išvykimo vartus, bet su ženklinimu Ispanam nesiseka. Su šypsena priėjau prie vidury parkingo stovėjusio uosto policijos automobilio ir pasisveikinęs pareiškiau, jog noriu iš čia tranzuoti į Lietuvą. Jie leido. Lyg man to leidimo reikėtų. Tuo pačiu paaiškėjo  pro kur išrieda vilkikai. Įsitaisiau ir laukiau kito kelto partijos, bendravau su vietiniais benamiais, žiaumojau apelsiną. Partija, deja, buvo nedidukė ir nieks nenorėjo stot. Artėjant rytui gerokai atvėso, tad nusprendžiau prisiglausti išvykimo pastate, kol pasirodys saulutė. Tuo pačiu papusryčiavau. Saulei patekėjus dangų vietomis dengė rūstūs debesys ir siautėjo vėjas. Bet stovėjau aukštai iškėlęs nykštį. Ilgas valandas stovėjau. Plepėjau su visokio plauko žmonėmis, išlydėjau PANDA klubo 160 automobilį į ralį po Maroką. Ir vis tikėjausi. Tikėjausi tos vienintelės. O ji nestojo.
Prisiparkavo motoroleris. Dėdė sustabdė vilkiką ir perdavinėjo kažkokius dokumentus. Nepraleidau progos ir pabandžiau užkalbinti jaunajį vairuotoją. Tik šefas viską gadino liepdamas jam kuo griečiau imtis darbo. Į mano klausiamą žvilgsnį vairuotojas taipogi atsakė grimasa, reiškusia 'nieko negaliu padaryti.Šefas stebi' Jam išriedėjus į pagrindinį kelią, motoroleris pasišalino Iš miesto Malagos, taigi ir Europos, kryptimi eismas šiame uoste vyksta U formos keliu apvažiuojant stovėjimo aikštelę. Tad tik pastebėjęs, jog vilkikas suka į Europos pusę, griebiau kuprinę ir pasileidau tekinom per aikštelę. Užbėgau jam už akių, bet jaunuolis akivaizdžiai dar prisibijojo griežtos akies, tad kaip ir nestojo. Bet ir negreitėjo. Neprarasdamas vilties, norrs suvokdamas, kaip tai atrodo iš šalies, bėgau paskui vilkiką dar kelis šimtus metrų, kol galiausiai jis sustojo. Įdomus būdas susistabdyti angliškai nešnekantį vairuotoją, važiuojanti bala  žino kur, nes žemėlapio neturėjom. Ir dar įdomiau tai, jog, kad ir kur jis važiuotu, man būtent ten ir reikėjo. Kitas keturias valandas praleidom kartu. Ženklais susikalbėjus, jog noriu nusipirkti žemėlapį, užsukom į didelę degalinę. Ir ka jūs galvojat-degalinėj nei vieno žemėlapio. Tuo pačiu užklydom į degalinės resoraną pietų. Akis užkliuvo už suvenyrų skyriaus. O vat va čia žemėlapiū buvo. Deja geriausias variantas tik didelė Ispanijos paklodė. Geriau nei nieko. Paiškėjo, jog vairuotojo tikslas gerokai šiauriau Malagos esantis miestelis Martos, netoli Jaen. Žiūrint į išskleistam žemėlapy besišakojančius kelių labirintus, darėsi ironiškai juokinga. Kaip, per kur ir link kur? Ir žinojimas, jog Prancūzijoje bus taip pat, vertė krizenti dar labiau.
Įvyko nesusipratimas ir neišleidęs manęs paskutinėj pagrindinio kelio degalinėj jis užsuko į miestą. Gavau kulniuoti atgal ir pasitikėti transportu tik iš Martos(kaip beveik visam senajam žemyne, čia greitkeliais vaikščioti draudžiama). Bet negalėjau pikt. Visgi pavežtas, pamaitintas ir dar su kišenpinigiais. Po pusvalandžio gavau transportą. Jaunas vairuotojas domėdamasis mano kelione, atsargiai užklausė ar bandžiau marichuanos tuo pačiu parodydamas suktinę, laikytą užslėpta delne ir pasigirdamas, jog paties derlius. Po Maroko tai nebestebino, tad neprieštaravau jo dumojimui. Smalsuoliams-atsisakiau, nes žinojau, jog tadien dar norėsiu tranzuoti toliau. Už mano palankumą vyrukas nutarė pavežėti iki gerokai palankesnės degalinės.
Regionas visą popietę stebino alyvmedžių plantacijomis. Jos tvarkingai driekiasi veikiausiai tūkstančius hektarų. Anot vairuotojo, šie du miestai, Martos ir Jaen, yra didžiausi alyvuogių aliejaus gamintojai pasaulyje. Jo teigimu net daugelis Italijos `gamintojų` perką aliejų iš čia ir puošia jį savomis etiketėmis. Su tokiom istorijom pasiekėm labai palankę degalinę tranzavimui link Madrido. Artėjo vakaras, bet dar ryte buvau sugalvojęs varyti non-stop, numingant automobiliuose, tad nors tik su valanda miego kelte, tesiau savo užmoji. Regiono žmonės turtingi ir aukštai užretę nosį, tad jei reguot į visų nestojančių žvilgsnius, kiltu abejonė, ar tik neišdygo man dar kokios keturios rankos ar antra galva. Po valandos pastangų ir išsidirbinėjimo pakelėj, sustojo rumunas MMA čempionas, važevęs į Madridą. Darbo dienomis aktyviai treniruojasi, o savaitgaliais vairuoja. Noras buvo išsilaipint prieš miestą ir bandyt laimę ieškant jį apvažiuojančių. Vairuotojas situacija gerokai palengvino. Paaiškėjo, jog jis Madrida apvažiuoja Barselonos kryptimi ir kažkur ten perduoda vilkika kolegai, kuris su juo riedes iki Italijos. Ar gali taip sektis? Ne. Likus valandai iki tarpinio finišo MMA kovotojas išskydo. Pasirodo jiems draudžiama vežioti keleivius, o kolega didelis plepys ir gali kažka leptelti jų viršininkui, kuris, greičiausi, jį už tai atleistų iš darbo. Laiko turėjau, tad ir naudojausi. Vis bandžiau paaiškinti, jog jei kolega padės man padarydamas tą patį nusižengima, paskūsti jis nebegalės. Vairuotojas neitin suprato angų kalbą, tad į pagalbą pasitelkėm net jo dukrą, kuri mobiliuoju bandė tėtukui išversti mano samprotavimus. Valandos dažniausia frazė buvo It's complicated. Galiausiai pramušiau-spjovęs riziką, vairuotojas atvežė iki pat susikeitimo taško, pristatė mane angliškai išvis nešnekančiam kolegai, paaiškino rizika ir leido pačiam sprest. Šis, šaltu žvilgsniu nužvelgęs raudoną sraigę, liepė paėjėti kelis šimtus metrų ir luktelti pusvalandį. Įlindau į skersgatvį ir pasislėpiau šešėliuose. Pramoninė zona, kurioje nuolat patruliavo apsaugos automobilis neatrodė labai jaukiai. Po pusvalandžio pasirodė kovotojas, su žinia, jog tuoj privažiuos ir kolega. Atsisveikinom, aš dėkojau, jis linkėjo sėkmės ir dar kišenpinigių įbruko. Kolega iš tamsos mirktelėjo ilgosiomis šviesomis. Taip prasidėjo ilga naktinė kelionė Prancūzijos link.
Pastebėjau, jog taip keliaujant įpatingai paaštrėja samoningo prisitaikymo gebėjimai. Žinai, kad tau daroma paslauga, tad prisitaikai prie vairuotojo. Kovotojui užteko pusės kreivo žvilgsnio į mano išpaišytas rankas ir iš kart pajutau, jog jam to matyt nereik-nuleidau rankoves. Sportininkas, tad ir apie rūkymą nebuvo nei kalbos.  Kolega rūkė, kaip kaminas, tad klausimų nekilo. Stabtelėdavo dažnai kavos, bet ją prarydavo net net nesimėgaudamas, tad ir man nebuvo laiko kaifuot. Ir čia tik tokie elementarūs pavyzdžiai.
Tą nakt dažnai snaudžiau. Gal ir gerai, nes prabudus matydavau, kaip senas šių kelių vilkas posūkius įveikinėja tokiu greičiu ir tokiais kampais, kad man ir su lengvaja būtų nejauku. Saulei kylant buvom netoli Prancūzijos. Deja, jo vairavimo laikas baigėsi, tad sustojom Figueres fūristų oazėj,  iki sienos likus apie 30km. Taigi per parą pertranzavau Ispaniją. Vairuotojui buvo privalomos devynios poilsio valandos, taigi atsisveikinus jis ėjo miegot, o aš medžioti naujos aukos tėvynės link. Vilkikų degalinė turi dušus vairuotojams, šalia yra kavinė su wi-fi ir vairuotojų itin mėgiamas Lidl. Tą dien nutiko tai, apie ką net nepagalvotum. Ispanijos-Prancūzijos pasienyje visas devynias valandas praktikavausi šnekėti rusiškai. Lenkai, latviai, čekai, slovakai, slovėnai, rumunai, bulgarai. Ir nors kalbėjimo gebėjimai pagerėjo, rezultatų tai nedavė, nes visi, kaip susitarę, važiavo gilyn į Ispaniją. Taip, pasibaigus poilsio laikui, mano vairuotojas su ironiką šypsena mostelėjo man lipti į kabiną. Jau rezgiau planą, kaip iš Milano tranzuosiu per Insbruką link Miuncheno, kol važiuojant jis ispaniškai paaiškino ir atsiprašė, jog toliau sienos manęs vežti negalės. Pavaišino šalta Cola, apvežė garbės ratą parodydamas paskutinias tris dideles sunkvežimių stovėjimo aikšteles pasienyje, prikrovė pilną kišenę saldainių ir palinkėjo sėkmės.  Nusprendžiau apeit teritoriją ieškant tautiečių, tada lenkų, o jei ir tai nepasisektu-vokiečių. Aptikau du vilkikus lietuviškais numeriais, bet be vairuotojų. Toliau tesiau paieškas po aikštelę, kai akies kampu pastebėjau link  lietuviško transporto žingsniuojantį vyriškį. Prisiartinau ir užkalbinau. Stasys taipogi dar tik vežė krovinį į Ispaniją. Bet jei nebijojau prarast paros, galėjau prisijungt. Taip ir padariau. Tą nakt pasiekėm Valenciją. Ryte pristatėm krovinį į sandėlius ir popiet pasiekėm Murcia, kur turėjom gaut krovinį, vežamą į SanktPeterurgą. Deja cechas jau buvo užsidaręs, tad pasikrovimas nusimatė tik kitos dienos rytą. Prasimankštinom pasivaikščiodami iki artimiausio miestelio(keliai kiek siauroki manevruoti su sunkvežimiu) ir pasipildydami maisto atsargas. Tą vakarą vynas ir dviejų skirtingų kartų gyvenimo išmintis liejosi laisvai. Gerbdami vienas kita leidomės į naktinę apelsinų medžioklę. To oranžinio gėrio užteko iki pat namų.
Rytinis krovimas užtruko iki piet. Gavom dešimties tonų kraną ir dar septynias tonas jo priedų. Vakarop pasiekėm  La Jonquera(Džonguera). Taigi, praradęs dvi paras vėl atsidūriau pasienyje. Keliaujant su fūristais sužinojau gan daug man naujų dalykų apie jų darbą ir gyvenimo būdą. Tą vakarą pamačiau vieną, sakyčiau, linksmiausių(kiek tai gali būt linksma) ir, tuo pačiu, graudžiausiu jų gyvenimo pusių. Merginos. Į svečius užklido jauna, daili juodukė???. Įsiropštė į kabiną, atsirėmė į duris ir suokė. Šypsojosi ir suokė visomis jei žinomomis kalbomis. Kaip tokių dalykų nepripažystančiam, pirmą kartą matytį šį procesą buvo tikrai smagu.  Lyg turguj pardavėjas tau bandytų kažką parduoti. Tik gerokai labiau šypsosi. Po kokių dešimties minučių mergina suprato, jog čia jai nepasiseks, tad palinkėjusi gero kelio, patraukė svetingumo ieškoti kitur.  

Prancūzija kirtom be neišdildomų įspūdžiu, išskyrus pirma kart gyvenime ištinusęs mano čiurnas. Kiek Maroke maisto racionas buvo veganiškas, tiek per savaitę su lietuvių vilkiko vairuotoju teko atsigrėbti mėsiniais patiekalais.

Vokietyjos autobamai visad buvo pilni avariniu situaciju. Vienos tokios metu čiut negavom per sprandus nuo savo transportuojamo krano. Teko labai staigiai stabdyt, tad visas krovinys pasislinko gerokai į priekį, sulankstydamas priekinę priekabos sieną. Vairuotojas senas kelio vilkas, tad be dižiuliu pastangų susistumdėm septiniolikos tonų krovinį į vietas ir viską išnaujo sutvirtinom dar daugiau diržų.

Lenkijoj teko atstovėti lietingas 24 valandas ir tada jau namai/tarpinis punktas buvo ranka pasiekiamas. Įvažiavom paryčiais, tekant saulei. Lietuvą kaustė šaltukas, bet sniego jau nesimatė. Su geradariu atsisveikinom Kaune, Muravoj. Ir prasidėjo šlapdriba...

Europos link

Tik saulei pakilus susirinkau daiktus, atsigėriau  arbatos su šeimininku ir pajudėjau. Nenorėjau vėl kankintis toje turistinėj betvarkėj, tad taxi ki Zagoros, iš ten taxi iki Agdz, o nuo ten, po valandos, sutranzuotas viešbučio Ouarzazate savininkas. To, ką sutaupiau tadien tranzuodamas, po įnirtingų derybų, pakako kambariui gauti. Ir dar arbata pavaišino. Apsiprekinau keliom dienom ir prisėdau 'ataskaitų' pildyti. Pagaliau matosi snieguotas Atlasas.

Vakarieniavau lauke, sėdėdamas prie savo mėlynojo ekrano. Sukalbamam viešbučio budėtojui sugebėjau išaiškinti, kokios kavos noriu. Ir gavau. Kažką. Tirpasu Nescafe kvapo gėralą. Taip, essprreso jie daro nuostabų. Bet tai viskas, ką Marokas žino apie kavą.

Ryte, po karšto dušo, pajudėjau tik pakilus saulei. Nors eismas iš Ourarzazate link Errachidia, kaip iš Kauno link Vilniaus, nestojo niekas. Toks vaizdas, jog sekantis kaimelis guminis, nes visi vairuotojai rodė, jog važiuoja iki jo. O tada į kelkraštį išsuko du Dacia automobiliai, su ų olandų jaunimo kompanija ir net neklausia, su šypsenom, parodė-sėsk. Go with a flow. Grupė draugų dešimt dienų atostogauja Afrikoj. Pasistūmus tik 20km, sugalvojom, jog, visgi, reikia išsimaudyti Ouarzazate ežere. Nors vanduo ir ledinis-reikia. Tiksliau-norim. Vietinių namų gyventojai, nuo šlaitų, išsišiepe stebėjo, kaip penki vyrukai ir trys mergiotės apsimeta, jog malonu pliuškentis.Užtat ilgai šildėmės saulytėje, sugule ant uolų. Tik pajudėjus, vėl stojom. Pietų nusipirkt. Pavažiavus dar truputi ir vėl stojom. Pietaut. Erzino, bet teko mėgautis. Keliai išsiskyrė apie 16h, pajudėjus tik 200km. Iki tadien norimos pasiekt sankryžos 100km, o liko tik trys valandos šviesos. Po dvidešimties minučių malonus senelis važiavo iki Goulmima. Prieš at miestą užsuko į degaline, susirado pavėsį, apsisuko beretę ir atliko prievolę-meldėsi. Tada maloniai nuvežė iki reikiamo išvažiavimo iš miesto. Smagu stebinti vairuotojus. Stovint kažkur, jie pralekia pro tave nestodami, o jiems išvažiuojant iš sekančio miesto, tu ir vėl keli jiems nykštį. Smagu būt sutrikimu jų matricoj. Liko pusantros valandos šviesos ir šešiasdešimt kilometrų. Miestlio gyventojai rinkosi ant plynaukštės stebėt saulėlydžio ir smalsiai varstė akimis raudoną saigę. O aš jau dairiausi per petį, kur čia reikės prisiglausti nakčiai. Turbūt dažniausias dialogas, kurį tenka apturėti čia keliaujant:
-Bongue!
-Bongue.
-Sava?
-I'm good.
Vis bandžiau savo laimę. O ji šypsojosi. Po valandos gavu transportą. Keturi vyrukai, grnai rusiškais veidais. Bet berberai Peugeot kabluke, o ne bumeryje. Žemėlapis rodė, jog keliai išsiskiri prieš miestą, o tai reiškė nelgvą nakvynę ir lengvą rytojau startą. Deja, sankryža buvo mieste. Norėjosi paleisti žemėlapį gabalais ir sudeginti. Negalima-tik vieną turiu, o ir naują gaut būtų problematiška. Užsikimšau ausis muzika ir gerą valandą, jau sutemus, sparčiu žingsniu, apšviesta Errachidia gatve šutinau lauk. Žibintai baigėsi ties miesto riba, tad kažkur tamsoj susiradau prieglobstį. Dar ankščiau, galvodamas, jog pagaliau matosi sneguotas Atlasas, žinojau, kad gailėsiuosi šios minties. Naktis buvo neįprastai vėsi.

Saulei pakilus prasidėjo nauja diena. Neprabėgo nei valanda, kaip sustojo vairuotojas, važiuojantis į Meknes. Vėl pasisekė. Beriedant paaiškėjo, jog jis gyvena Prancūzijoj ir kaip tik vyksta namo, po atostogų pas tėvus, kurių buvo nematęs septynis metus. O aš juk kaip tik gyvenu nauja užgaida-partranzuoti iš Sacharos. Ik Meknes aptarėm Maroko turistinę, politinę, ekonominę, religinę ir geografinę padėtis, palietėm ir prancūzų politiką. Apšnekėjom žmonių migracijos įpatumus. Abu sutarėm ties tuo, kad jei jau svetimšalis, nemokėdamas kalbos, neturėdamas pažinčių ir nežinodamas tvarkos, bei tradicijų, gali nugvelbti tavo darbą, reiškias bėda yra tavyje. Specialistas yra specialistas ir visai nesvarbi tautybė.
Jo planuose buvo šią naktį praleisti pas brolį, kuris prižiūrėjo ferą kažkur prie Sidi Kacem. Čiam padiktavau savo telefono numerį ir sutarėm ryt pasiskambinti. Smalsu ar ši laimė šymsosis toliau. Tikiuosi. Viliuosi. Nors miestukas ir nedidelis(bet jau nebe kaimelis), bet viešbutį rast yra ką nuveikt. Jie tik du. Vienas pilnas, o kitas brangus. Bent jau prabangus. Bet be wifi. Susimedžiojau ietus ir prisėdau parko pavėsy ant ŽOLYTĖS! Gera jausti tą žalią masę po savimi. Vakarą praleidau restorane/bare, esančiam prie viešbučio, gurkšnodamas kavą , nes šis buvo apsiginklaves wifi.

Tadien viskas apsivertė. Marokas nusprendė taip lengvai nepaleist. Per vieną dieną gavau tiek parako uodegon, kad tikrai užvisą mėnesį atsigriebiau. Bet apie viską nuo pradžių.
Ryte laukiau. Gaila, bet nesulaukiau. Susirinkau daiktus ir lygiai vidurdieni startavau. Pusvalandžio pasivaikščiojimas ir pastebėjimas, jog taip karšta dar nebuvo. Nors pajudėjau gerokai šiauriau, bet, turbūt, dėl aukmenijos ir drėgmės ore, karštis tadien jautėsi įpatingai. Pirmas mestelėjimas 15km iki Mssada ir pagerėjusi tokio vėlaus starto nuotaika. Iškart sekantis automobilis. Tiksliau net du. Ir vienas tiesiai į Tanger. Neįtikėtina, kad taip sekėsi? Bet ir nesisekė. Jaunas vaikinas, kalbantis tik arabiškai jau turėjo du pakeleivingus senolius, kurie, kaip bebūtų keista, kažkiek šnekėjo angliškai. Išsiaiškinom, jog automobilis nuomotas ir kad vyrukas važiuoja į Tanger oro uostą jo atiduot. Paleidus senolius El Arba El Gharb prasidėjo linksmybės. Užsukom į degalinę nuplauti automobilio. Kol laukėm, vairuotojas įnirtingai man kažką aiškino arabiškai, o aš tik skėsčiojom rankom. Aišku, jog po mėnesio praktikos Maroke šnekant tik angliškai aš jį kuo puikiausiai supratau. Jis norėjo 200Dh už pavežėjimą. Nepasiunčiau jo naktį pieno lakti tik todėl, jog nežinojau, kur tiksliai mes esam ir į kuria puse reiktu judėt. Galiausiai mano skėsčiojimai privedė prie susitarimo, jog grįžes namo, jam tikrai pervesiu tuos pinigus. Pats pasiūlė-niekas už liežuvio netraukė. Kol mažylis Hiundai prausėsi, jaunolis sugalvojo sutraukt riebe suktine. Jau darėsi neramu. Susėdus į švarų mašiniuką prasidėjo naujas cirko numeris. Vėl arabiškai pasakojo apie tai, jog tuoj kur nors parduosim mano mobilų telefoną, kad galėčiau ir su juo atsiskaityt ir dar pinigų gi turėčiau. Teko gan griežtai kartoti 'No busnes', kol susikrimtęs vairuotojas pradėjo judėt. Pakeliui dar kažkam skambinėjo ir pokalbyje figuravo žodis phone. Sėdėjau budrus ir svarsčiau įvairius tolesnės kelionės scenarijus. Pajudėjus apie 20km nuo mieso jis pasuko link Ouazzane. Kažkas vyksta. Nedelsiant paprašiau sustot. Nenorėjo. Uždėjau ranką ant rankinio-to užteko, jog vaikinas suprastu, jog aš nejuokauju. Sustojo, išsišiepė ir atsisveikino. Sėdžiu ir mastau: narkomanas vairuotojo vietoj, variklis  užvestas, kuprinė įgrūsta bagažinėj. Kokia nesėkmės tikimybė? Kelis kart mandagiai paprašiau 'padėti' iškelti kuprinę iš bagažinės. Suprato jaunolis, kad nieko nepeš. Išlipo ir iškėlė daiktus. Tik tada išlipau aš. Įdomus pavežėjimas.  Grįžau į pagrindinį kelią ir pradėjau kelionę iš naujo, nuo netoliese įsikūrusio policijos posto. Iškart sustojo metalo laužas su dviem pagyvenusiais vyrukais. Iki Larache. 60km geriau, nei vietoj stovėt. Tik dar vienas dienos pokštas. Už kokio penketo kilometrų užsuko į degalinę, išlipo patys ir mane išprašė. Paliepė pasiimt daiktus iš bagažinės ir eit  tranzuot nuo čia. What?
Visiem pasitaiko 'ne mano' dienų, bet kad šitaip? Po mėnesio sėkmės ir malonaus Maroko? Niekam nepasiskūsi ir niekam neįkasi. Judėjau toliau. Trijulė pavežėjo iki Larache. Ten kelias dubliuojasi-per miesto centrą arba aplenkiant jį. Nežinojau kiek miestas tesiasi, tad šutinau gatve iškėlęs nykštį. Ir pasisekė. Pora sunkvežimio vairuotojų traukė i Tanger. Iš tikrūjų traukė. Vėl amtėsi Atlanto vandenynas. Gražu ir malonu. Prieš pat miestą vyrukas iš Marakešo užleido vietai draugui iš Tanger, o šis, tikrai žinojo miestą ir vairavimo įpatumus. Filmavau ir filmavau daug. Tokios betvarkės kelyje net Kryme nebuvo. Paleido kažkur centre, nurodę kryptį į uostą. Radau. Deja, tadien niekas jau nebeplaukė. Agentūros darbuotojas maloniai paaiškino, jog ryt GAL ir bus keltas. Juk sekmadienis. Bet iš naujojo uosto keltai tikrai plauks. O šis, pasirodo, 40km už miesto. Išsiklausinėjau ir apie galimybes jį pasiekt. Iš autobusų stoties galima rast taxi. Tik kaip rast autobusų stotį? Iškart prisistatė didmiesčio gidas. Vedė gatvėmis ir aiškino, koks pavojingas yra Tanger, kaip stoty su niekuo nesileist į kalbas, šnekėt tik su vairuotoju. O tada, kai jau matėsi stotis, nusprendė, jog jo darbas baigtas ir gan naglai pradėjo reikalauti atlygio. Ir nemenko. Išmuštas iš vėžiu daviau gerokai mažiau nei prašė, bet gerokai daugiau, nei reikėtų. Autobusų stoty visiška betvarkė. Apsauginis nieko nežino. Kažkokiu būdų pasitaikė vyrukas, kuris paaiškino, jog autobusas(jap, taxi jau pavirto autobusu) važiuoja ne iš stoties, o iš viešojo transporto stotelės netoli stoties. Nepatikliai, bet patikėjau. Nukėblinau į stotelę ir pasitikslinau informaciją. Tikrai, iš čia, kas pusvalandį važiuoja autobusas į nauja uostą. Super. Stovėjau jau sutemusiam didmiestyje ir stebėjau kaip čia verda gyvenimas. Toks vaizdas, jog VISKAS, ką mačiau per šį mėnesį Maroke, sukišta į šį miestą. Visas transportas, visi žmonės, visos apgaulės,visi nagli taxistai, visa betvarkė, visi gatvės prekeiviai. Viskas vienoj krūvoj. Vaizdas ir jo sukeliamas jausmas klaikūs.  Sulaukiau nurodyto autobuso, dar kartą sutikrinau informacija su vairuotoju ir pajudėjom užmiestin. Keista sugrįžt į civilizuotą ir nužmogėjusią terpę. Uoto priimamasis mažiukas, bet modernus ir ganėtinai tvarkingas. Taipogi pilnas pagalbininku. Užteko man jau šiandien betvarkės, tad atsidaviau į solidžiausiai atrodančio rankas ir su jo pagalba gavau bilietą, bei reikiamą išvykimo kortelę 1am iš Tanger MED į Algeciras. Atsidėkojimui teko atiduot paskutinį turėtą, gan daug dykumoj reiškusį, dirhamų banknotą. Na ir tebunie. Prisėdau antro aukšto kavinėj, pradėjau leisti turėtus eurus gardžiai civilizuotai kavai ir erzintis dėl neveikiančio wifi. Bent turiu laiko rašliavoti.

Maroke nėra viadukų. 

Dykuma

Ryte nusprendžiau nebesipriešinti vietinei sistemai-susiradau taxi į Mhamid. Beriedant supratau, jog pasirinkau tesingai. Tranzuoti šitam krašte išties būtų aukštas pilotažas. Dar belipant iš senuko Peugeot 505 vėl užvirė turistinė mėsmalė. Maloniai visų atsikratęs pasileidau ta kryptimi, iš kurios traukė visi džipai. Pakeliui užkalbino dar vienas vaikinas. Eilinį kartą pssiškinau, jog neturiu pinigų turistinėms atrakcijoms. Dažniausiai visi čia atsako "No money, no honey". Bet ne jis. Jei turiu palapinę ir miegot lauke ne problema, galiu apsistoti jo Bivouac`e už dyką. Go with a flow. Sėdau ant jo motorolerio ir išriedėjom į dykumą. Aišku ji čia tik prasideda, tad šimtametrių smėlio kopų nepamatysi. Tam jau reiktų samdytis džipą ar kupranugarius. Aprodęs valdas, Ahmed pasiūlė arbatos. Supratau, jog vėl prasidės "Good price, only for you" žaidimai, tad užbėgau procesui už akių ir pats pradėjau žaist. Beveik nemeluodamas. Dar kartelį nušviečiau savo situaciją ir paaiškinau, jog keliaudamas po Maroką ieškau įpatingų vietų, kur norėčiau atsivežti draugus. Rimtu veidu domėjausi paslaugų ir ekskursijų kainomis. Užkibo. Ir apartamentus nakčiai gavau ir pietų išvažiavo pargabent. 

Po sotaus tažino tiesiog chill`inom. Visą popietę gulėjau svetainėj ir maščiau eilinį kartą kas, kur ir kaip. Ir įvyko dar vienas lūžis.  Palydėti saulės, kartu su nauja, keturkoja drauge nubinzenom į kopas. Nothing else matters buvo labai į temą. Po saulėlydžio užsikaičiau arbatos, pasidariau vakarienę ir tikrinau savo muilinės galimybes fiksuojant naktinius vaizdus.

Link Dykumos

Vėl išlipus iš komforto zonos smegenėlės irgi įsijungė. Visą naktį planavo, skaičiavo, spėliojo. Rytas aktyvus ir produktyvus. Pagaliau nusipirkau Maroko žemėlapį, išsikeičiau truputi pinigų maistui, papusryčiavau, atlikau paskutinius `būtinus` darbus online ir pajudėjau. Nors ir priemestis, nusimatė dviejų valandų išėjimas. Kulniuojant riebų pusvalandį  viską palengvino neprašytas sustojęs motociklas su priekaba. Skriejom miesto gatvvėmis visiem besišypsodami. Išleido prie Grand taxi sustojimo, iš kurio vežama į Tafraout. Būtent iki ten ir planavau žingsniuoti. Deja, miestas čia toli gražu nesibaigė. Teko eiti toliau. Po penketos minučių padariau spredimą, už kurį vėliau išdėjau save į šuns dienas. Sustojo vyrukas ir paklausė kur keliauju. Jo tikslas buvo Tiznit ir kuo piečiau esanti dykuma. Tai nesutapo su šios dienos mano planu, tad atsisakiau. Jam nuvažiavus, galvoje,, pradėjo žaisti beždžionėlė, modeliuodama visus nuostabių patirčių scenarijus, kurių katik atsisakiau. Vėliau pradėjo kelt nerimą ar teisingą kelią pasirinkau. Tarp palmių pasislėpę ir greitį matuojantys žandarai patikino, jog viskas gerai. Sustojus TOYOTA džipui, važiuojančiam, irgi, į Tiznit-nebesilaužiau. Pasidaviau ir marokietiškam mandagumui. Pakeliui gavau epelsinų, o prieš atsisveikinant Tiznite buvau dar ir pavaišintas pietumis. Salotos, ryžiai, Tažinas, bulvytės, Cola, vanduo. Prisikirtau už dvi dienas.
Išėjimas iš Tiznit buvo trupas, bet labai karštas. Kelias tuščias. Po pusvalandžio sustojęs kemperis kiek išmušė iš vėžių teigdamas, jog čia ne tas kelias, bet vietinis vairuotojas greit patvirtino mano pasirinkimą. Kuprinė stovėjo prie kelio, o pats vis slapščiausi pakelės medžio šešėlyje. Pagaliau nukoviau vietinį važiuojantį iki Anzi. Bent kažkiek pasistumėjau. Stay in trust! Sustojo autobusiukas. Iš pirmo žvilgsnio hipių senelių porelė ir trys anūkai. Vėliau paaiškės, jog viskas ne taip paprasta. Jie judėjo link Tafraout ir ieškojo vietos stovyklavietei, tad man buvo pakeliui. Nežinau ar tik man taip ir ar visas Marokas toks, bet kelio vaidai atėmė kvapą. Sustojom aukščiausiam taške apsidairyt. Sulaukiau pasiūlymo nakčiai prisijungti prie stovyklos, o ryt kartu judėti toliau. Dar gerą valandą gerėjomės krašto vaizdais, kol tarp kalnų radom puikią vietą nakčiai.

Pasirodo Žil ir Kristina-du senyvi edukologai, apsiėmę tris vikinukus, kurių vaikystė buvo itin sunki, jau du mėnesius keliauja kartu.  Paaugliai ištraukti iš savo įprastos aplinkos mokosi gyventi, gaminti, taupyti, etinių normų, istorijos ir viso to, ko reikia norint normaliai funcionuoti visuomenėje. Pvz.: keturiolikmetis tik šioj kelionėj pradėjo mokytis asmeninės higienos.
Man prilibdė svečio etiketę, tad beliko mėgautis vakaru. Alus įrengus stovyklą, tažinas su žuvim ir vynu, apvirti ir pakepinti bananai su NUTELA! 

Buvo įdomu stebėti, kaip vikinukai vis dar kukliai uždavinėja klausimus, o senoliai kuo išsamiau į juos atsakinėja. Nakčiai gavau VISĄ vienvietę Quechua 2sec. palapinę.
Pusryčiams skrudinta duona su džemu ar sviestu ir sūriu, plius kava. Prabangiai. Susipakavom ir tęsėm kelionę vaizdingu keliu. Po geros valandos pasiekėm Tafraout. Čia mūsų keliai ir išsiskyrė, nes jie traukė link Agadir savaitėlę pažvejoti. Pasipildžiau maisto ir vandens atsargas, išsiklausinėjau man reikiamų krypčių ir patraukiau iš miesto Mėlynų akmenų(ISORIJA) ieškot. Apžiūrėjęs slėnį įsitaisiau riedulių pavėsyje. Žinojau, jog naktį leisiu kažkur čia, tad tiesiog mėgavausi popietę stebėdamas horizontą, spresdamas dar Vilniaus oro uoste pirktus kryžiažodžius ir krimsdamas datules su migdolais. Vakarėjant sustiprėjo vėjas, tad leidausi į rimtesnės užuovėjos paieškas. Naujoji vieta gal ir nebuvo neužpučiaa, bet bent jau saulutė šildė. Apžiūrinėjant naujos stovyklos prieigas pastebėjau plyšį tarp/po rieduliais. Smalsumo vedamas įkišau nosį apsidairyti. O ten trijų kambarių apartamentai. Taip-lubos žemos, taip-kiek dulkėtaa, bet užtat nei vėjas, nei lietus čia tikrzi nebaisūs. Pasiklojau guolį, užsikaičiau arbatos, pasiemiau vakarienę ie užsiropščiau nuo didžiūjų riedulių  palydėti saulės. Gerėjauso žodžiais neapsakomu, kerinčiu vaizdu ir visiška tyla, kol pilnai sutemo. Išsiskalbiau dantis ir priguliau naujos dienos pasitikti.
Naujam bute saulė nekepio, tad pabudau vėlai. Susirinkau mantą ir patraukiau dar nebandytu keliu atgal į miestą. Graži gyvenvietė-jauki. Vakarienei užsimaniau bulvių košės su sardinėm ir svogūnais, plius reikėjo naujų baterijų ciklopui, tad vėl linksminau prekeivius gestai užpildydamas prancūzų kalbos spragą. Išėjau iš Tafraout planuojama kryptimi ir įsikūriau pakelės šlaite, tarp riedulių. Mėgavausi kraštovaizdžiu. Tik tiek tuo metu tesugebėjau. Gal dėl subtilios mitybos, gal dėl to, jog keliauju vienas, o gal tiesiog dėl karščio reiškėsi apatija. Turėjau kamuoliukus žongliravimui-tingėjau, tuėjau kryžiažodžius-nenorėjau. Tiesiog gulėjau ir mėgavausi.
Atsitraukus nuo vandenyno atkuto ir visokie gyviai. Musės norėjo nugvelbti batus =D
Dar iš Tiznit išvežęs arabas minėjo, jog Tafraout vyks muzikos festivalis. Vakarop perkėliau stovyklą aukščiau ant kalno, deginausi ir klausiausi nuo miesto atsklindančios berberų  muzikos garsų. Išsiviriaubulbikių, pasipjauščiau cibulio, sumečiau žuvėkus ir apturėjau sočią vakarienę leidžiantis saulei. Kramsnoju migdolus, žiūrinėju žemėlapį ir gurkšnoju arbatą kažkur raudonuose anti-atlaso kalnuose.
Kilau septinta. Po valandos jau stovėjau trasoje. Dar po pusvalandžio kažkas mestelėjo iki palankesnės sankryžos. Vėliau, technikas iš muzikos festivalio, nuvežė gerą kelio galą iki paskutinio kelių išsišakojimo judant link Ighrem. Sankryža kažkur aukštai kalnuose. Galvojau, jog jau papuoliau, bet po pusvalandžio senyva vokiečių porelė kaip tik judėjo į tą pusę. Su jais ir žvalgėm kalnų horizontus. Vietomis netgi galėjom įžiūrėti snieguotas Atlaso kalnų viršūnes. Jautėsi, jog lendu gilyn į žemyną. Kaimuose nei vieno nepridengto moterų veido, vaikai bėga paskui automobilį šaukdami "Bon Bon".
Ighrem teko prasieiti nemažą atstumą iki miesto pakraščio. Vaikai reagavo  lyg į Kalėdų senelį. Iš namų ir kiemų bėgo į gatvę ir atsargiai, beveik pašnibždom, sveikinosi "???Boungur???". Suaugusiems spektaklis atrodė lyg mum, kokiam Lekėčių miestelyje juodaodis su kuprine klaustu, kuris kelias link Kauno ir su šypsena bandytu tranzuoti.
Atrodė, jog užstrigau kalnuose. Klydau. Vilkiko vairuotojas, Juzef, vežė benziną į vieną iš Tatos degalinių. Gražiau už kalnus gali būti tik kalnai, kuriuose dar nebuvai. Ir nors arabas nemokėjos nei žodžio angliškai, pakeliui sugebėjom aptart šeimyninius statusus, religinius įsitikinimus, profesijų įpatumus ir dar bala žino ką. Vaišino kava, šokoladukais ir net kišenpinigių sotiems pietums įbruko. Kažkur pusiaukelėj, nei iš šio, nei iš to sustojo, apsiprausė po pakelėj esančiu vandens čiaupu, pasitiesė kilimėlį ir atliko prievolę-pasimeldė. Su šypsenom atsisveikinom Tatoj. O čia daug valstybinių pastatų, beveik rūmų, saugomu uniformuotų vyrukų. Neįprastai plačios ir švarios gatvės. Matyt valdžia dažnai užsuka. Radau ledų už 3DH, kurie tikrai praskaidrino popietę. Pasiekus miesto ribą, buvo jau ketvirta popiet. Tikrai mažai šansų dar pajudėti, bet nebuvo daugiau ką viekt, kaip tik bandyti. Po pusvalandžio tuščiam kely pasirodė žmogysta, atklydusi iš miesto. Skrybėlė, Lenono akinukai nuo saulės, velveto kelnės. Hipis, Emanuelis iš Berlyno. 

Dar vakar su kolega bandė ištranzuoti link Ouarzazate. Bet kelias lyg apleistas,, tad gavo kurt stovyklą pakelėj. Sutarėm, jog jei dar per valandą nieko nepagausiu, prisijungsiu prie jų laužo šiam vakarui. Jam nutolus, beždžionėlė galvoje vėl ėmė žaisti savo žaidimus. Juk negali taip sektis. Per pastarasias kelias savaites tiek žmonių, pavežimų, atradimų, sutapimų. Darėsi neramu, bet kiek smalsu, kafda gi ir kaip žiauriai nepasiseks. Bet ir vėl pasisekė. Žmogus važiavo link kažkokio miesteliukščio, tad mūsų maršrutai sutapo tik 50km. Bet vis pakeliui. Priartėjus lemtingą kelių išsišakojimą, paaiškėjo, jog miesteliūkšty jis užsibus tik pusvalandį, o tada judės būtent į Foum Zguid. Kalnai mažėjo, daugėjo smėlio ir palmių oazių. Mačiau pirmasias kupranugarių kaimenes ganyklose. Besileidžianti saulė viską nudažė neįtikėtinom pastelinėm spalvom. Miestą pasiekėm jau sutemus. Prisiklausęs apie marokiečių svetingumą, jau laukiau prieštaravimo mano įprastam miegojimui gryname ore ir kvietimo šianakt apsistoti jo namuose. Nė velnio-per daug įsijaučiau. Sustojo centre, paleido ir palinkėjo gero kelio. Taip, visiškoje tamsoje, raudona sraigė gavo kulniuoti iš miesto ir ieškotis vietos nakvynei. Kelias vedė per šiam kraštui būdingą, žemą, ilgą, daug atramų turintį tiltą. Why not? Po tiltu gi dar neteko nakvot. Išsirinkau vieną iš bene trisdešimties `kambarių`, įsirengiau guolį, pavakarieniavau ir užbaigiau nuostabią dieną. Naktį siautėjo stiprus vėjas. Ir tik šianakt, po šitiekos kelionių, beveik išleisdamas savajį miegmaišį užtarnauto poilsio, pastebėjau, jog jis neperpučiamas. Kažkaip ankščiau net į galvą neatėjo. Tikra palaima tokia naktį.
Rytą vėjas nesilpnėjo. Išsikuitęs iš po tilto, prisėdau čia pat esančioj degalinėj ir žiaumodamas datules su vietiniu darbuotoju sklaidžiau žemėlapį. Nerimtai jam atrodė mano planas nutranzuoti į Zagorą. Labai mažai mašinų. O aš jam vis kartojau " Man reik tik vienos." Taip jau valandą sėdžiu pakelėj ir laukiu tos vienintelės.

Nuo čia mano smalsumas dėl nesėkmių buvo tenkinamas su kaupu.
Po pusantros valandos paleidau kojas į darbą. Iškart gavau transportą iki posūkio į Zagorą. Tik 120km. Deja, tiesiai ant sankryžos įrengto policijos posto budėtojai, paspaude ranką, griežtai paaiškino, jog šiuo keliu į Zagorą niekas nevažiuoja. Ne veltui mano žemėlapy jis pažymėtas punktyru. Nors galėjau la-intis, jog Alex`o Michelin žemėlapyje jis nurodytas aiškiai. Be to, bent keturi ankščiau užklausti marokiečiai tvvirtino, jog kelias naudojamas. Dabar teks keliauti aplink, per Agdz, susukant papildomus, miglotus 200km Afrikos žemėj. Iš žmonių žvilgsnių susidarė įspūdis, jog baltieji čia tik kemperiuose pravažiuoja.
Po valandos pavežėjo dvidešimt kilometrų į niekur. Dar po 20min sustojo prabangus džipas, su dar prabangesniu arabu, lengvai šnekančiu angliškai ir važiuojančiu labai pakeliui. Nesutarėm tik ties klausimu "How much are you paying for this?" Dar po valandos sustojo `spuogas`. Keliai įsirėžė į panelę, galva rėmė stoga, o senelis, matyt, jaunystėje Maroko ralius išvažinėjęs, nardė per kelią, prastesnį, nei Kauno gatvės, išvengdamas, beveik, visų duobių. Sustojus man reikiamoj sankryžoj bijojau lipt iš automobilio ir svarščiau daryti dar didesnį ratą. Mes buvom vidury plyno slėnio, apsupto kalnų, o ten, kur turėjo būti greitkelis į Agdz, tebuvo buldozerių pradedamo kelio užuomazgos. Visgi išlipau. Nufilmavau vietovę ir pasakiau sau, jei jau ištranzuosiu iš čia, tai bus aukštas laiptelis mano autostopo patirty. Krūva žmonių laukė transporto. Pasirodo autobusai čia ne tik važiuoja, bet važiuoja net po du kartu, nes į vieną visi norintys nesutelpa. Dvidešimt minučių stovėjau dairydamasis ir besijuokdamas iš situacijos. Ir gavau transportą. Tėvas su dviem s9numis. Vyresnėlis vairavo tėčio dar jaunystėj įsigytą MersedesBenz autobusiuką ir taip jį saugojo, jog 90kmx atstumą važiavom dvi valandas. Agdz trūko jaukumo, tad prisigrėbiau maisto, bei vandens ir pajudėjau Zagoros kryptimi. Pasitaikė du arabai, nešnekantys jokia kita kalba, kaip tik savaja, bet važiuojantys beveik iki Zagoros. Tik pakeliui visą laiką kalbėjosi šaukdami  ir pokalbius telefonu tiesiok išrėkdavo. Plius kelias vingiavo palei upės slėnį, pilną palmių oazių, kuriuose išsidėstė daugiakilometrinės gyvenvietės. Suprtau, jog jei būsiu išleistas tokioj, galiu užtrukt kelias valandas, kol išeisiu ir susilaukt per daug dėmesio, tad pasitaikius laukymei, pasiprašiau išleidžiamas. Įsikūriau dauboje, užkandau ir rašliavojau. Iki Zagoros apie 50km, iki dykumos 140km. Saulė baiginėjo leistis. Užteko tos deinos-pavargau.

Ryte, per di valandas susitranzavau tik cigaretę. 2/3 transporto-taxi. O kiti, nors ir važiavo po vieną-nestojo. Čia, turbūt, dar besimokant vairuoti privaloma išmokti tą rūščią veido miną. Po trečios valandos(yra kur tobulėti) jau neberupėjo tranzavimo etiketas. Norėjosi kapoti tas pakeltas rankas, reiškiančias `Soriukas`. Prisiminiau, jog reikia būti maloniu sau ir padariau išlygą savo kelionės nuostatuose. Susistabdžiau taxi iki nelemtos Zagoros. Aišku jie čia irgi su savais niuansais. Sustojo pirmajam miesteliukšty ir perkraustė visus į kitą automobilį. Taip jau dirba ir dalinasi keliaiviais. Didelis miestukas. Ir vėl papuoliau į turizmo išniekintą visuomenę. Visi bandė kaža `prastūmt`. Kuo greičiau iškulniavau iš to beprotnamio. Teko gerokai pasistengti, kol buvau pametėtas 18km iki Tamgroute. Iš ten dar labiau pasistengus ir beveik per prievartą įsikabarojus į automobilį buvau pavežėtas dar 6km. Naujas `in the middle of nowhere` išūkis. Kepinant žiauriai saulei, gavau geras keturias valandas apsvarstyti savo keliavimo/tranzavimo principus ir tų pagailėtų 2eur vertę. Automobilių tai pakankamai, bet kažkodėl į šią pusę važiavo tik tie, kuriuos vaizdžiai vadinu dvasiniais homoseksualais. Antras taxi tadien ir mažam, senam Peugeot universale susitalpinę 10 žmonių pasiekėm  Tagounite. Iškart apsirreiškė turistų pagalbininkas. Ir įdomus sutapimas: dar prieš išvykdamas dairiausi savanoriavimo galimybių Maroke. Dėmesį buvo patraukus galimybė savanoriauti stovykloj, esančioj dykumoje. Pasirodo čia tas pats vyrukas. Tik realybėj jis pasakojo visai kitą istoriją. Vaišino arbata ir vis bandė įsiūlyti savaitės gyvenimą Sacharoj už varganus 40eur. Bėda ta, jog man tie pinigai reiškė kur kas daugiau. Valandos derybos privedė prie šiokio tokio sandėrio, bet tadien jau nebebuvo transporto į dykumą, couchsurfinti jis nesiteikė, tad mūsų keliai išsiskyrė. Bet jo išsakyta mintis apie tai, jog niekas neima tranzuotojų ir nepriima į namus dėl to, jog taxistai ir viešbučiai skundžia tokius piliečius žandaram, kuriem patys moka kyšius, praplėtė suvokimą apie vietinių požiūrį į tokius NEturistus kaip aš.
Tanakt apsistojau viešbutuke.