Europa

Su Maroku kaip ir baigta. Bet tik kolkas. Tikrai grįšiu ir, turbūt, dar ne kartą. Dar daug liko nepamatyta, nepatirta, neparagauta.
Suvestinei: Nukeliauta apie 2500km, iš jų nutranzuota 35 automobiliais ir motociklu kiek daugiau nei 2000km. Likusieji įveikti 4 taxi ir 3 autobusais. Per 27 dienas išleista  80 eur ir 100$. 6 naktys praleistos viešbučiuose.

2014 03 09 1am išplauksiu iš Maroko. Gibraltarą turėčiau kirst per valandą. Ir vidurį nakties išlipsiu KAŽKUR Ispanijoj. O kaip ten seksis-pamatysim.

Patikras praėjau gan lengvai. Keltas senas, mažas ir tuščias. Pajudėjom pusvalandį vėluodami. Jūra buvo itin nerami. Taip dar niekad nesupo. Nesusilaikiau ir kavinėj užsisakiau bokachilo su vištieną ir alum-užsigerti. Tie 0,33 taip švvelniai užmigdė, kai tik prisėdau laukimo salėj. Žadino 3am Maroko, 4am Ispnijos laiku. Atplaukėm. Buvau vienintelis pėščiasis. Ispanų muitininkai net to nesitikėjo, tad kol susirinko ir atliko daiktų, bei dokumentų patikrą, visi mano vairuotojai, buve mano kelte, išsivažinėjo. Taigi naktį, velniai žino kur Ispanijoj, išėjau iš uosto ir... Ir kur dabar? Norėjau surasti transporto išvykimo vartus, bet su ženklinimu Ispanam nesiseka. Su šypsena priėjau prie vidury parkingo stovėjusio uosto policijos automobilio ir pasisveikinęs pareiškiau, jog noriu iš čia tranzuoti į Lietuvą. Jie leido. Lyg man to leidimo reikėtų. Tuo pačiu paaiškėjo  pro kur išrieda vilkikai. Įsitaisiau ir laukiau kito kelto partijos, bendravau su vietiniais benamiais, žiaumojau apelsiną. Partija, deja, buvo nedidukė ir nieks nenorėjo stot. Artėjant rytui gerokai atvėso, tad nusprendžiau prisiglausti išvykimo pastate, kol pasirodys saulutė. Tuo pačiu papusryčiavau. Saulei patekėjus dangų vietomis dengė rūstūs debesys ir siautėjo vėjas. Bet stovėjau aukštai iškėlęs nykštį. Ilgas valandas stovėjau. Plepėjau su visokio plauko žmonėmis, išlydėjau PANDA klubo 160 automobilį į ralį po Maroką. Ir vis tikėjausi. Tikėjausi tos vienintelės. O ji nestojo.
Prisiparkavo motoroleris. Dėdė sustabdė vilkiką ir perdavinėjo kažkokius dokumentus. Nepraleidau progos ir pabandžiau užkalbinti jaunajį vairuotoją. Tik šefas viską gadino liepdamas jam kuo griečiau imtis darbo. Į mano klausiamą žvilgsnį vairuotojas taipogi atsakė grimasa, reiškusia 'nieko negaliu padaryti.Šefas stebi' Jam išriedėjus į pagrindinį kelią, motoroleris pasišalino Iš miesto Malagos, taigi ir Europos, kryptimi eismas šiame uoste vyksta U formos keliu apvažiuojant stovėjimo aikštelę. Tad tik pastebėjęs, jog vilkikas suka į Europos pusę, griebiau kuprinę ir pasileidau tekinom per aikštelę. Užbėgau jam už akių, bet jaunuolis akivaizdžiai dar prisibijojo griežtos akies, tad kaip ir nestojo. Bet ir negreitėjo. Neprarasdamas vilties, norrs suvokdamas, kaip tai atrodo iš šalies, bėgau paskui vilkiką dar kelis šimtus metrų, kol galiausiai jis sustojo. Įdomus būdas susistabdyti angliškai nešnekantį vairuotoją, važiuojanti bala  žino kur, nes žemėlapio neturėjom. Ir dar įdomiau tai, jog, kad ir kur jis važiuotu, man būtent ten ir reikėjo. Kitas keturias valandas praleidom kartu. Ženklais susikalbėjus, jog noriu nusipirkti žemėlapį, užsukom į didelę degalinę. Ir ka jūs galvojat-degalinėj nei vieno žemėlapio. Tuo pačiu užklydom į degalinės resoraną pietų. Akis užkliuvo už suvenyrų skyriaus. O vat va čia žemėlapiū buvo. Deja geriausias variantas tik didelė Ispanijos paklodė. Geriau nei nieko. Paiškėjo, jog vairuotojo tikslas gerokai šiauriau Malagos esantis miestelis Martos, netoli Jaen. Žiūrint į išskleistam žemėlapy besišakojančius kelių labirintus, darėsi ironiškai juokinga. Kaip, per kur ir link kur? Ir žinojimas, jog Prancūzijoje bus taip pat, vertė krizenti dar labiau.
Įvyko nesusipratimas ir neišleidęs manęs paskutinėj pagrindinio kelio degalinėj jis užsuko į miestą. Gavau kulniuoti atgal ir pasitikėti transportu tik iš Martos(kaip beveik visam senajam žemyne, čia greitkeliais vaikščioti draudžiama). Bet negalėjau pikt. Visgi pavežtas, pamaitintas ir dar su kišenpinigiais. Po pusvalandžio gavau transportą. Jaunas vairuotojas domėdamasis mano kelione, atsargiai užklausė ar bandžiau marichuanos tuo pačiu parodydamas suktinę, laikytą užslėpta delne ir pasigirdamas, jog paties derlius. Po Maroko tai nebestebino, tad neprieštaravau jo dumojimui. Smalsuoliams-atsisakiau, nes žinojau, jog tadien dar norėsiu tranzuoti toliau. Už mano palankumą vyrukas nutarė pavežėti iki gerokai palankesnės degalinės.
Regionas visą popietę stebino alyvmedžių plantacijomis. Jos tvarkingai driekiasi veikiausiai tūkstančius hektarų. Anot vairuotojo, šie du miestai, Martos ir Jaen, yra didžiausi alyvuogių aliejaus gamintojai pasaulyje. Jo teigimu net daugelis Italijos `gamintojų` perką aliejų iš čia ir puošia jį savomis etiketėmis. Su tokiom istorijom pasiekėm labai palankę degalinę tranzavimui link Madrido. Artėjo vakaras, bet dar ryte buvau sugalvojęs varyti non-stop, numingant automobiliuose, tad nors tik su valanda miego kelte, tesiau savo užmoji. Regiono žmonės turtingi ir aukštai užretę nosį, tad jei reguot į visų nestojančių žvilgsnius, kiltu abejonė, ar tik neišdygo man dar kokios keturios rankos ar antra galva. Po valandos pastangų ir išsidirbinėjimo pakelėj, sustojo rumunas MMA čempionas, važevęs į Madridą. Darbo dienomis aktyviai treniruojasi, o savaitgaliais vairuoja. Noras buvo išsilaipint prieš miestą ir bandyt laimę ieškant jį apvažiuojančių. Vairuotojas situacija gerokai palengvino. Paaiškėjo, jog jis Madrida apvažiuoja Barselonos kryptimi ir kažkur ten perduoda vilkika kolegai, kuris su juo riedes iki Italijos. Ar gali taip sektis? Ne. Likus valandai iki tarpinio finišo MMA kovotojas išskydo. Pasirodo jiems draudžiama vežioti keleivius, o kolega didelis plepys ir gali kažka leptelti jų viršininkui, kuris, greičiausi, jį už tai atleistų iš darbo. Laiko turėjau, tad ir naudojausi. Vis bandžiau paaiškinti, jog jei kolega padės man padarydamas tą patį nusižengima, paskūsti jis nebegalės. Vairuotojas neitin suprato angų kalbą, tad į pagalbą pasitelkėm net jo dukrą, kuri mobiliuoju bandė tėtukui išversti mano samprotavimus. Valandos dažniausia frazė buvo It's complicated. Galiausiai pramušiau-spjovęs riziką, vairuotojas atvežė iki pat susikeitimo taško, pristatė mane angliškai išvis nešnekančiam kolegai, paaiškino rizika ir leido pačiam sprest. Šis, šaltu žvilgsniu nužvelgęs raudoną sraigę, liepė paėjėti kelis šimtus metrų ir luktelti pusvalandį. Įlindau į skersgatvį ir pasislėpiau šešėliuose. Pramoninė zona, kurioje nuolat patruliavo apsaugos automobilis neatrodė labai jaukiai. Po pusvalandžio pasirodė kovotojas, su žinia, jog tuoj privažiuos ir kolega. Atsisveikinom, aš dėkojau, jis linkėjo sėkmės ir dar kišenpinigių įbruko. Kolega iš tamsos mirktelėjo ilgosiomis šviesomis. Taip prasidėjo ilga naktinė kelionė Prancūzijos link.
Pastebėjau, jog taip keliaujant įpatingai paaštrėja samoningo prisitaikymo gebėjimai. Žinai, kad tau daroma paslauga, tad prisitaikai prie vairuotojo. Kovotojui užteko pusės kreivo žvilgsnio į mano išpaišytas rankas ir iš kart pajutau, jog jam to matyt nereik-nuleidau rankoves. Sportininkas, tad ir apie rūkymą nebuvo nei kalbos.  Kolega rūkė, kaip kaminas, tad klausimų nekilo. Stabtelėdavo dažnai kavos, bet ją prarydavo net net nesimėgaudamas, tad ir man nebuvo laiko kaifuot. Ir čia tik tokie elementarūs pavyzdžiai.
Tą nakt dažnai snaudžiau. Gal ir gerai, nes prabudus matydavau, kaip senas šių kelių vilkas posūkius įveikinėja tokiu greičiu ir tokiais kampais, kad man ir su lengvaja būtų nejauku. Saulei kylant buvom netoli Prancūzijos. Deja, jo vairavimo laikas baigėsi, tad sustojom Figueres fūristų oazėj,  iki sienos likus apie 30km. Taigi per parą pertranzavau Ispaniją. Vairuotojui buvo privalomos devynios poilsio valandos, taigi atsisveikinus jis ėjo miegot, o aš medžioti naujos aukos tėvynės link. Vilkikų degalinė turi dušus vairuotojams, šalia yra kavinė su wi-fi ir vairuotojų itin mėgiamas Lidl. Tą dien nutiko tai, apie ką net nepagalvotum. Ispanijos-Prancūzijos pasienyje visas devynias valandas praktikavausi šnekėti rusiškai. Lenkai, latviai, čekai, slovakai, slovėnai, rumunai, bulgarai. Ir nors kalbėjimo gebėjimai pagerėjo, rezultatų tai nedavė, nes visi, kaip susitarę, važiavo gilyn į Ispaniją. Taip, pasibaigus poilsio laikui, mano vairuotojas su ironiką šypsena mostelėjo man lipti į kabiną. Jau rezgiau planą, kaip iš Milano tranzuosiu per Insbruką link Miuncheno, kol važiuojant jis ispaniškai paaiškino ir atsiprašė, jog toliau sienos manęs vežti negalės. Pavaišino šalta Cola, apvežė garbės ratą parodydamas paskutinias tris dideles sunkvežimių stovėjimo aikšteles pasienyje, prikrovė pilną kišenę saldainių ir palinkėjo sėkmės.  Nusprendžiau apeit teritoriją ieškant tautiečių, tada lenkų, o jei ir tai nepasisektu-vokiečių. Aptikau du vilkikus lietuviškais numeriais, bet be vairuotojų. Toliau tesiau paieškas po aikštelę, kai akies kampu pastebėjau link  lietuviško transporto žingsniuojantį vyriškį. Prisiartinau ir užkalbinau. Stasys taipogi dar tik vežė krovinį į Ispaniją. Bet jei nebijojau prarast paros, galėjau prisijungt. Taip ir padariau. Tą nakt pasiekėm Valenciją. Ryte pristatėm krovinį į sandėlius ir popiet pasiekėm Murcia, kur turėjom gaut krovinį, vežamą į SanktPeterurgą. Deja cechas jau buvo užsidaręs, tad pasikrovimas nusimatė tik kitos dienos rytą. Prasimankštinom pasivaikščiodami iki artimiausio miestelio(keliai kiek siauroki manevruoti su sunkvežimiu) ir pasipildydami maisto atsargas. Tą vakarą vynas ir dviejų skirtingų kartų gyvenimo išmintis liejosi laisvai. Gerbdami vienas kita leidomės į naktinę apelsinų medžioklę. To oranžinio gėrio užteko iki pat namų.
Rytinis krovimas užtruko iki piet. Gavom dešimties tonų kraną ir dar septynias tonas jo priedų. Vakarop pasiekėm  La Jonquera(Džonguera). Taigi, praradęs dvi paras vėl atsidūriau pasienyje. Keliaujant su fūristais sužinojau gan daug man naujų dalykų apie jų darbą ir gyvenimo būdą. Tą vakarą pamačiau vieną, sakyčiau, linksmiausių(kiek tai gali būt linksma) ir, tuo pačiu, graudžiausiu jų gyvenimo pusių. Merginos. Į svečius užklido jauna, daili juodukė???. Įsiropštė į kabiną, atsirėmė į duris ir suokė. Šypsojosi ir suokė visomis jei žinomomis kalbomis. Kaip tokių dalykų nepripažystančiam, pirmą kartą matytį šį procesą buvo tikrai smagu.  Lyg turguj pardavėjas tau bandytų kažką parduoti. Tik gerokai labiau šypsosi. Po kokių dešimties minučių mergina suprato, jog čia jai nepasiseks, tad palinkėjusi gero kelio, patraukė svetingumo ieškoti kitur.  

Prancūzija kirtom be neišdildomų įspūdžiu, išskyrus pirma kart gyvenime ištinusęs mano čiurnas. Kiek Maroke maisto racionas buvo veganiškas, tiek per savaitę su lietuvių vilkiko vairuotoju teko atsigrėbti mėsiniais patiekalais.

Vokietyjos autobamai visad buvo pilni avariniu situaciju. Vienos tokios metu čiut negavom per sprandus nuo savo transportuojamo krano. Teko labai staigiai stabdyt, tad visas krovinys pasislinko gerokai į priekį, sulankstydamas priekinę priekabos sieną. Vairuotojas senas kelio vilkas, tad be dižiuliu pastangų susistumdėm septiniolikos tonų krovinį į vietas ir viską išnaujo sutvirtinom dar daugiau diržų.

Lenkijoj teko atstovėti lietingas 24 valandas ir tada jau namai/tarpinis punktas buvo ranka pasiekiamas. Įvažiavom paryčiais, tekant saulei. Lietuvą kaustė šaltukas, bet sniego jau nesimatė. Su geradariu atsisveikinom Kaune, Muravoj. Ir prasidėjo šlapdriba...

Europos link

Tik saulei pakilus susirinkau daiktus, atsigėriau  arbatos su šeimininku ir pajudėjau. Nenorėjau vėl kankintis toje turistinėj betvarkėj, tad taxi ki Zagoros, iš ten taxi iki Agdz, o nuo ten, po valandos, sutranzuotas viešbučio Ouarzazate savininkas. To, ką sutaupiau tadien tranzuodamas, po įnirtingų derybų, pakako kambariui gauti. Ir dar arbata pavaišino. Apsiprekinau keliom dienom ir prisėdau 'ataskaitų' pildyti. Pagaliau matosi snieguotas Atlasas.

Vakarieniavau lauke, sėdėdamas prie savo mėlynojo ekrano. Sukalbamam viešbučio budėtojui sugebėjau išaiškinti, kokios kavos noriu. Ir gavau. Kažką. Tirpasu Nescafe kvapo gėralą. Taip, essprreso jie daro nuostabų. Bet tai viskas, ką Marokas žino apie kavą.

Ryte, po karšto dušo, pajudėjau tik pakilus saulei. Nors eismas iš Ourarzazate link Errachidia, kaip iš Kauno link Vilniaus, nestojo niekas. Toks vaizdas, jog sekantis kaimelis guminis, nes visi vairuotojai rodė, jog važiuoja iki jo. O tada į kelkraštį išsuko du Dacia automobiliai, su ų olandų jaunimo kompanija ir net neklausia, su šypsenom, parodė-sėsk. Go with a flow. Grupė draugų dešimt dienų atostogauja Afrikoj. Pasistūmus tik 20km, sugalvojom, jog, visgi, reikia išsimaudyti Ouarzazate ežere. Nors vanduo ir ledinis-reikia. Tiksliau-norim. Vietinių namų gyventojai, nuo šlaitų, išsišiepe stebėjo, kaip penki vyrukai ir trys mergiotės apsimeta, jog malonu pliuškentis.Užtat ilgai šildėmės saulytėje, sugule ant uolų. Tik pajudėjus, vėl stojom. Pietų nusipirkt. Pavažiavus dar truputi ir vėl stojom. Pietaut. Erzino, bet teko mėgautis. Keliai išsiskyrė apie 16h, pajudėjus tik 200km. Iki tadien norimos pasiekt sankryžos 100km, o liko tik trys valandos šviesos. Po dvidešimties minučių malonus senelis važiavo iki Goulmima. Prieš at miestą užsuko į degaline, susirado pavėsį, apsisuko beretę ir atliko prievolę-meldėsi. Tada maloniai nuvežė iki reikiamo išvažiavimo iš miesto. Smagu stebinti vairuotojus. Stovint kažkur, jie pralekia pro tave nestodami, o jiems išvažiuojant iš sekančio miesto, tu ir vėl keli jiems nykštį. Smagu būt sutrikimu jų matricoj. Liko pusantros valandos šviesos ir šešiasdešimt kilometrų. Miestlio gyventojai rinkosi ant plynaukštės stebėt saulėlydžio ir smalsiai varstė akimis raudoną saigę. O aš jau dairiausi per petį, kur čia reikės prisiglausti nakčiai. Turbūt dažniausias dialogas, kurį tenka apturėti čia keliaujant:
-Bongue!
-Bongue.
-Sava?
-I'm good.
Vis bandžiau savo laimę. O ji šypsojosi. Po valandos gavu transportą. Keturi vyrukai, grnai rusiškais veidais. Bet berberai Peugeot kabluke, o ne bumeryje. Žemėlapis rodė, jog keliai išsiskiri prieš miestą, o tai reiškė nelgvą nakvynę ir lengvą rytojau startą. Deja, sankryža buvo mieste. Norėjosi paleisti žemėlapį gabalais ir sudeginti. Negalima-tik vieną turiu, o ir naują gaut būtų problematiška. Užsikimšau ausis muzika ir gerą valandą, jau sutemus, sparčiu žingsniu, apšviesta Errachidia gatve šutinau lauk. Žibintai baigėsi ties miesto riba, tad kažkur tamsoj susiradau prieglobstį. Dar ankščiau, galvodamas, jog pagaliau matosi sneguotas Atlasas, žinojau, kad gailėsiuosi šios minties. Naktis buvo neįprastai vėsi.

Saulei pakilus prasidėjo nauja diena. Neprabėgo nei valanda, kaip sustojo vairuotojas, važiuojantis į Meknes. Vėl pasisekė. Beriedant paaiškėjo, jog jis gyvena Prancūzijoj ir kaip tik vyksta namo, po atostogų pas tėvus, kurių buvo nematęs septynis metus. O aš juk kaip tik gyvenu nauja užgaida-partranzuoti iš Sacharos. Ik Meknes aptarėm Maroko turistinę, politinę, ekonominę, religinę ir geografinę padėtis, palietėm ir prancūzų politiką. Apšnekėjom žmonių migracijos įpatumus. Abu sutarėm ties tuo, kad jei jau svetimšalis, nemokėdamas kalbos, neturėdamas pažinčių ir nežinodamas tvarkos, bei tradicijų, gali nugvelbti tavo darbą, reiškias bėda yra tavyje. Specialistas yra specialistas ir visai nesvarbi tautybė.
Jo planuose buvo šią naktį praleisti pas brolį, kuris prižiūrėjo ferą kažkur prie Sidi Kacem. Čiam padiktavau savo telefono numerį ir sutarėm ryt pasiskambinti. Smalsu ar ši laimė šymsosis toliau. Tikiuosi. Viliuosi. Nors miestukas ir nedidelis(bet jau nebe kaimelis), bet viešbutį rast yra ką nuveikt. Jie tik du. Vienas pilnas, o kitas brangus. Bent jau prabangus. Bet be wifi. Susimedžiojau ietus ir prisėdau parko pavėsy ant ŽOLYTĖS! Gera jausti tą žalią masę po savimi. Vakarą praleidau restorane/bare, esančiam prie viešbučio, gurkšnodamas kavą , nes šis buvo apsiginklaves wifi.

Tadien viskas apsivertė. Marokas nusprendė taip lengvai nepaleist. Per vieną dieną gavau tiek parako uodegon, kad tikrai užvisą mėnesį atsigriebiau. Bet apie viską nuo pradžių.
Ryte laukiau. Gaila, bet nesulaukiau. Susirinkau daiktus ir lygiai vidurdieni startavau. Pusvalandžio pasivaikščiojimas ir pastebėjimas, jog taip karšta dar nebuvo. Nors pajudėjau gerokai šiauriau, bet, turbūt, dėl aukmenijos ir drėgmės ore, karštis tadien jautėsi įpatingai. Pirmas mestelėjimas 15km iki Mssada ir pagerėjusi tokio vėlaus starto nuotaika. Iškart sekantis automobilis. Tiksliau net du. Ir vienas tiesiai į Tanger. Neįtikėtina, kad taip sekėsi? Bet ir nesisekė. Jaunas vaikinas, kalbantis tik arabiškai jau turėjo du pakeleivingus senolius, kurie, kaip bebūtų keista, kažkiek šnekėjo angliškai. Išsiaiškinom, jog automobilis nuomotas ir kad vyrukas važiuoja į Tanger oro uostą jo atiduot. Paleidus senolius El Arba El Gharb prasidėjo linksmybės. Užsukom į degalinę nuplauti automobilio. Kol laukėm, vairuotojas įnirtingai man kažką aiškino arabiškai, o aš tik skėsčiojom rankom. Aišku, jog po mėnesio praktikos Maroke šnekant tik angliškai aš jį kuo puikiausiai supratau. Jis norėjo 200Dh už pavežėjimą. Nepasiunčiau jo naktį pieno lakti tik todėl, jog nežinojau, kur tiksliai mes esam ir į kuria puse reiktu judėt. Galiausiai mano skėsčiojimai privedė prie susitarimo, jog grįžes namo, jam tikrai pervesiu tuos pinigus. Pats pasiūlė-niekas už liežuvio netraukė. Kol mažylis Hiundai prausėsi, jaunolis sugalvojo sutraukt riebe suktine. Jau darėsi neramu. Susėdus į švarų mašiniuką prasidėjo naujas cirko numeris. Vėl arabiškai pasakojo apie tai, jog tuoj kur nors parduosim mano mobilų telefoną, kad galėčiau ir su juo atsiskaityt ir dar pinigų gi turėčiau. Teko gan griežtai kartoti 'No busnes', kol susikrimtęs vairuotojas pradėjo judėt. Pakeliui dar kažkam skambinėjo ir pokalbyje figuravo žodis phone. Sėdėjau budrus ir svarsčiau įvairius tolesnės kelionės scenarijus. Pajudėjus apie 20km nuo mieso jis pasuko link Ouazzane. Kažkas vyksta. Nedelsiant paprašiau sustot. Nenorėjo. Uždėjau ranką ant rankinio-to užteko, jog vaikinas suprastu, jog aš nejuokauju. Sustojo, išsišiepė ir atsisveikino. Sėdžiu ir mastau: narkomanas vairuotojo vietoj, variklis  užvestas, kuprinė įgrūsta bagažinėj. Kokia nesėkmės tikimybė? Kelis kart mandagiai paprašiau 'padėti' iškelti kuprinę iš bagažinės. Suprato jaunolis, kad nieko nepeš. Išlipo ir iškėlė daiktus. Tik tada išlipau aš. Įdomus pavežėjimas.  Grįžau į pagrindinį kelią ir pradėjau kelionę iš naujo, nuo netoliese įsikūrusio policijos posto. Iškart sustojo metalo laužas su dviem pagyvenusiais vyrukais. Iki Larache. 60km geriau, nei vietoj stovėt. Tik dar vienas dienos pokštas. Už kokio penketo kilometrų užsuko į degalinę, išlipo patys ir mane išprašė. Paliepė pasiimt daiktus iš bagažinės ir eit  tranzuot nuo čia. What?
Visiem pasitaiko 'ne mano' dienų, bet kad šitaip? Po mėnesio sėkmės ir malonaus Maroko? Niekam nepasiskūsi ir niekam neįkasi. Judėjau toliau. Trijulė pavežėjo iki Larache. Ten kelias dubliuojasi-per miesto centrą arba aplenkiant jį. Nežinojau kiek miestas tesiasi, tad šutinau gatve iškėlęs nykštį. Ir pasisekė. Pora sunkvežimio vairuotojų traukė i Tanger. Iš tikrūjų traukė. Vėl amtėsi Atlanto vandenynas. Gražu ir malonu. Prieš pat miestą vyrukas iš Marakešo užleido vietai draugui iš Tanger, o šis, tikrai žinojo miestą ir vairavimo įpatumus. Filmavau ir filmavau daug. Tokios betvarkės kelyje net Kryme nebuvo. Paleido kažkur centre, nurodę kryptį į uostą. Radau. Deja, tadien niekas jau nebeplaukė. Agentūros darbuotojas maloniai paaiškino, jog ryt GAL ir bus keltas. Juk sekmadienis. Bet iš naujojo uosto keltai tikrai plauks. O šis, pasirodo, 40km už miesto. Išsiklausinėjau ir apie galimybes jį pasiekt. Iš autobusų stoties galima rast taxi. Tik kaip rast autobusų stotį? Iškart prisistatė didmiesčio gidas. Vedė gatvėmis ir aiškino, koks pavojingas yra Tanger, kaip stoty su niekuo nesileist į kalbas, šnekėt tik su vairuotoju. O tada, kai jau matėsi stotis, nusprendė, jog jo darbas baigtas ir gan naglai pradėjo reikalauti atlygio. Ir nemenko. Išmuštas iš vėžiu daviau gerokai mažiau nei prašė, bet gerokai daugiau, nei reikėtų. Autobusų stoty visiška betvarkė. Apsauginis nieko nežino. Kažkokiu būdų pasitaikė vyrukas, kuris paaiškino, jog autobusas(jap, taxi jau pavirto autobusu) važiuoja ne iš stoties, o iš viešojo transporto stotelės netoli stoties. Nepatikliai, bet patikėjau. Nukėblinau į stotelę ir pasitikslinau informaciją. Tikrai, iš čia, kas pusvalandį važiuoja autobusas į nauja uostą. Super. Stovėjau jau sutemusiam didmiestyje ir stebėjau kaip čia verda gyvenimas. Toks vaizdas, jog VISKAS, ką mačiau per šį mėnesį Maroke, sukišta į šį miestą. Visas transportas, visi žmonės, visos apgaulės,visi nagli taxistai, visa betvarkė, visi gatvės prekeiviai. Viskas vienoj krūvoj. Vaizdas ir jo sukeliamas jausmas klaikūs.  Sulaukiau nurodyto autobuso, dar kartą sutikrinau informacija su vairuotoju ir pajudėjom užmiestin. Keista sugrįžt į civilizuotą ir nužmogėjusią terpę. Uoto priimamasis mažiukas, bet modernus ir ganėtinai tvarkingas. Taipogi pilnas pagalbininku. Užteko man jau šiandien betvarkės, tad atsidaviau į solidžiausiai atrodančio rankas ir su jo pagalba gavau bilietą, bei reikiamą išvykimo kortelę 1am iš Tanger MED į Algeciras. Atsidėkojimui teko atiduot paskutinį turėtą, gan daug dykumoj reiškusį, dirhamų banknotą. Na ir tebunie. Prisėdau antro aukšto kavinėj, pradėjau leisti turėtus eurus gardžiai civilizuotai kavai ir erzintis dėl neveikiančio wifi. Bent turiu laiko rašliavoti.

Maroke nėra viadukų. 

Dykuma

Ryte nusprendžiau nebesipriešinti vietinei sistemai-susiradau taxi į Mhamid. Beriedant supratau, jog pasirinkau tesingai. Tranzuoti šitam krašte išties būtų aukštas pilotažas. Dar belipant iš senuko Peugeot 505 vėl užvirė turistinė mėsmalė. Maloniai visų atsikratęs pasileidau ta kryptimi, iš kurios traukė visi džipai. Pakeliui užkalbino dar vienas vaikinas. Eilinį kartą pssiškinau, jog neturiu pinigų turistinėms atrakcijoms. Dažniausiai visi čia atsako "No money, no honey". Bet ne jis. Jei turiu palapinę ir miegot lauke ne problema, galiu apsistoti jo Bivouac`e už dyką. Go with a flow. Sėdau ant jo motorolerio ir išriedėjom į dykumą. Aišku ji čia tik prasideda, tad šimtametrių smėlio kopų nepamatysi. Tam jau reiktų samdytis džipą ar kupranugarius. Aprodęs valdas, Ahmed pasiūlė arbatos. Supratau, jog vėl prasidės "Good price, only for you" žaidimai, tad užbėgau procesui už akių ir pats pradėjau žaist. Beveik nemeluodamas. Dar kartelį nušviečiau savo situaciją ir paaiškinau, jog keliaudamas po Maroką ieškau įpatingų vietų, kur norėčiau atsivežti draugus. Rimtu veidu domėjausi paslaugų ir ekskursijų kainomis. Užkibo. Ir apartamentus nakčiai gavau ir pietų išvažiavo pargabent. 

Po sotaus tažino tiesiog chill`inom. Visą popietę gulėjau svetainėj ir maščiau eilinį kartą kas, kur ir kaip. Ir įvyko dar vienas lūžis.  Palydėti saulės, kartu su nauja, keturkoja drauge nubinzenom į kopas. Nothing else matters buvo labai į temą. Po saulėlydžio užsikaičiau arbatos, pasidariau vakarienę ir tikrinau savo muilinės galimybes fiksuojant naktinius vaizdus.

Link Dykumos

Vėl išlipus iš komforto zonos smegenėlės irgi įsijungė. Visą naktį planavo, skaičiavo, spėliojo. Rytas aktyvus ir produktyvus. Pagaliau nusipirkau Maroko žemėlapį, išsikeičiau truputi pinigų maistui, papusryčiavau, atlikau paskutinius `būtinus` darbus online ir pajudėjau. Nors ir priemestis, nusimatė dviejų valandų išėjimas. Kulniuojant riebų pusvalandį  viską palengvino neprašytas sustojęs motociklas su priekaba. Skriejom miesto gatvvėmis visiem besišypsodami. Išleido prie Grand taxi sustojimo, iš kurio vežama į Tafraout. Būtent iki ten ir planavau žingsniuoti. Deja, miestas čia toli gražu nesibaigė. Teko eiti toliau. Po penketos minučių padariau spredimą, už kurį vėliau išdėjau save į šuns dienas. Sustojo vyrukas ir paklausė kur keliauju. Jo tikslas buvo Tiznit ir kuo piečiau esanti dykuma. Tai nesutapo su šios dienos mano planu, tad atsisakiau. Jam nuvažiavus, galvoje,, pradėjo žaisti beždžionėlė, modeliuodama visus nuostabių patirčių scenarijus, kurių katik atsisakiau. Vėliau pradėjo kelt nerimą ar teisingą kelią pasirinkau. Tarp palmių pasislėpę ir greitį matuojantys žandarai patikino, jog viskas gerai. Sustojus TOYOTA džipui, važiuojančiam, irgi, į Tiznit-nebesilaužiau. Pasidaviau ir marokietiškam mandagumui. Pakeliui gavau epelsinų, o prieš atsisveikinant Tiznite buvau dar ir pavaišintas pietumis. Salotos, ryžiai, Tažinas, bulvytės, Cola, vanduo. Prisikirtau už dvi dienas.
Išėjimas iš Tiznit buvo trupas, bet labai karštas. Kelias tuščias. Po pusvalandžio sustojęs kemperis kiek išmušė iš vėžių teigdamas, jog čia ne tas kelias, bet vietinis vairuotojas greit patvirtino mano pasirinkimą. Kuprinė stovėjo prie kelio, o pats vis slapščiausi pakelės medžio šešėlyje. Pagaliau nukoviau vietinį važiuojantį iki Anzi. Bent kažkiek pasistumėjau. Stay in trust! Sustojo autobusiukas. Iš pirmo žvilgsnio hipių senelių porelė ir trys anūkai. Vėliau paaiškės, jog viskas ne taip paprasta. Jie judėjo link Tafraout ir ieškojo vietos stovyklavietei, tad man buvo pakeliui. Nežinau ar tik man taip ir ar visas Marokas toks, bet kelio vaidai atėmė kvapą. Sustojom aukščiausiam taške apsidairyt. Sulaukiau pasiūlymo nakčiai prisijungti prie stovyklos, o ryt kartu judėti toliau. Dar gerą valandą gerėjomės krašto vaizdais, kol tarp kalnų radom puikią vietą nakčiai.

Pasirodo Žil ir Kristina-du senyvi edukologai, apsiėmę tris vikinukus, kurių vaikystė buvo itin sunki, jau du mėnesius keliauja kartu.  Paaugliai ištraukti iš savo įprastos aplinkos mokosi gyventi, gaminti, taupyti, etinių normų, istorijos ir viso to, ko reikia norint normaliai funcionuoti visuomenėje. Pvz.: keturiolikmetis tik šioj kelionėj pradėjo mokytis asmeninės higienos.
Man prilibdė svečio etiketę, tad beliko mėgautis vakaru. Alus įrengus stovyklą, tažinas su žuvim ir vynu, apvirti ir pakepinti bananai su NUTELA! 

Buvo įdomu stebėti, kaip vikinukai vis dar kukliai uždavinėja klausimus, o senoliai kuo išsamiau į juos atsakinėja. Nakčiai gavau VISĄ vienvietę Quechua 2sec. palapinę.
Pusryčiams skrudinta duona su džemu ar sviestu ir sūriu, plius kava. Prabangiai. Susipakavom ir tęsėm kelionę vaizdingu keliu. Po geros valandos pasiekėm Tafraout. Čia mūsų keliai ir išsiskyrė, nes jie traukė link Agadir savaitėlę pažvejoti. Pasipildžiau maisto ir vandens atsargas, išsiklausinėjau man reikiamų krypčių ir patraukiau iš miesto Mėlynų akmenų(ISORIJA) ieškot. Apžiūrėjęs slėnį įsitaisiau riedulių pavėsyje. Žinojau, jog naktį leisiu kažkur čia, tad tiesiog mėgavausi popietę stebėdamas horizontą, spresdamas dar Vilniaus oro uoste pirktus kryžiažodžius ir krimsdamas datules su migdolais. Vakarėjant sustiprėjo vėjas, tad leidausi į rimtesnės užuovėjos paieškas. Naujoji vieta gal ir nebuvo neužpučiaa, bet bent jau saulutė šildė. Apžiūrinėjant naujos stovyklos prieigas pastebėjau plyšį tarp/po rieduliais. Smalsumo vedamas įkišau nosį apsidairyti. O ten trijų kambarių apartamentai. Taip-lubos žemos, taip-kiek dulkėtaa, bet užtat nei vėjas, nei lietus čia tikrzi nebaisūs. Pasiklojau guolį, užsikaičiau arbatos, pasiemiau vakarienę ie užsiropščiau nuo didžiūjų riedulių  palydėti saulės. Gerėjauso žodžiais neapsakomu, kerinčiu vaizdu ir visiška tyla, kol pilnai sutemo. Išsiskalbiau dantis ir priguliau naujos dienos pasitikti.
Naujam bute saulė nekepio, tad pabudau vėlai. Susirinkau mantą ir patraukiau dar nebandytu keliu atgal į miestą. Graži gyvenvietė-jauki. Vakarienei užsimaniau bulvių košės su sardinėm ir svogūnais, plius reikėjo naujų baterijų ciklopui, tad vėl linksminau prekeivius gestai užpildydamas prancūzų kalbos spragą. Išėjau iš Tafraout planuojama kryptimi ir įsikūriau pakelės šlaite, tarp riedulių. Mėgavausi kraštovaizdžiu. Tik tiek tuo metu tesugebėjau. Gal dėl subtilios mitybos, gal dėl to, jog keliauju vienas, o gal tiesiog dėl karščio reiškėsi apatija. Turėjau kamuoliukus žongliravimui-tingėjau, tuėjau kryžiažodžius-nenorėjau. Tiesiog gulėjau ir mėgavausi.
Atsitraukus nuo vandenyno atkuto ir visokie gyviai. Musės norėjo nugvelbti batus =D
Dar iš Tiznit išvežęs arabas minėjo, jog Tafraout vyks muzikos festivalis. Vakarop perkėliau stovyklą aukščiau ant kalno, deginausi ir klausiausi nuo miesto atsklindančios berberų  muzikos garsų. Išsiviriaubulbikių, pasipjauščiau cibulio, sumečiau žuvėkus ir apturėjau sočią vakarienę leidžiantis saulei. Kramsnoju migdolus, žiūrinėju žemėlapį ir gurkšnoju arbatą kažkur raudonuose anti-atlaso kalnuose.
Kilau septinta. Po valandos jau stovėjau trasoje. Dar po pusvalandžio kažkas mestelėjo iki palankesnės sankryžos. Vėliau, technikas iš muzikos festivalio, nuvežė gerą kelio galą iki paskutinio kelių išsišakojimo judant link Ighrem. Sankryža kažkur aukštai kalnuose. Galvojau, jog jau papuoliau, bet po pusvalandžio senyva vokiečių porelė kaip tik judėjo į tą pusę. Su jais ir žvalgėm kalnų horizontus. Vietomis netgi galėjom įžiūrėti snieguotas Atlaso kalnų viršūnes. Jautėsi, jog lendu gilyn į žemyną. Kaimuose nei vieno nepridengto moterų veido, vaikai bėga paskui automobilį šaukdami "Bon Bon".
Ighrem teko prasieiti nemažą atstumą iki miesto pakraščio. Vaikai reagavo  lyg į Kalėdų senelį. Iš namų ir kiemų bėgo į gatvę ir atsargiai, beveik pašnibždom, sveikinosi "???Boungur???". Suaugusiems spektaklis atrodė lyg mum, kokiam Lekėčių miestelyje juodaodis su kuprine klaustu, kuris kelias link Kauno ir su šypsena bandytu tranzuoti.
Atrodė, jog užstrigau kalnuose. Klydau. Vilkiko vairuotojas, Juzef, vežė benziną į vieną iš Tatos degalinių. Gražiau už kalnus gali būti tik kalnai, kuriuose dar nebuvai. Ir nors arabas nemokėjos nei žodžio angliškai, pakeliui sugebėjom aptart šeimyninius statusus, religinius įsitikinimus, profesijų įpatumus ir dar bala žino ką. Vaišino kava, šokoladukais ir net kišenpinigių sotiems pietums įbruko. Kažkur pusiaukelėj, nei iš šio, nei iš to sustojo, apsiprausė po pakelėj esančiu vandens čiaupu, pasitiesė kilimėlį ir atliko prievolę-pasimeldė. Su šypsenom atsisveikinom Tatoj. O čia daug valstybinių pastatų, beveik rūmų, saugomu uniformuotų vyrukų. Neįprastai plačios ir švarios gatvės. Matyt valdžia dažnai užsuka. Radau ledų už 3DH, kurie tikrai praskaidrino popietę. Pasiekus miesto ribą, buvo jau ketvirta popiet. Tikrai mažai šansų dar pajudėti, bet nebuvo daugiau ką viekt, kaip tik bandyti. Po pusvalandžio tuščiam kely pasirodė žmogysta, atklydusi iš miesto. Skrybėlė, Lenono akinukai nuo saulės, velveto kelnės. Hipis, Emanuelis iš Berlyno. 

Dar vakar su kolega bandė ištranzuoti link Ouarzazate. Bet kelias lyg apleistas,, tad gavo kurt stovyklą pakelėj. Sutarėm, jog jei dar per valandą nieko nepagausiu, prisijungsiu prie jų laužo šiam vakarui. Jam nutolus, beždžionėlė galvoje vėl ėmė žaisti savo žaidimus. Juk negali taip sektis. Per pastarasias kelias savaites tiek žmonių, pavežimų, atradimų, sutapimų. Darėsi neramu, bet kiek smalsu, kafda gi ir kaip žiauriai nepasiseks. Bet ir vėl pasisekė. Žmogus važiavo link kažkokio miesteliukščio, tad mūsų maršrutai sutapo tik 50km. Bet vis pakeliui. Priartėjus lemtingą kelių išsišakojimą, paaiškėjo, jog miesteliūkšty jis užsibus tik pusvalandį, o tada judės būtent į Foum Zguid. Kalnai mažėjo, daugėjo smėlio ir palmių oazių. Mačiau pirmasias kupranugarių kaimenes ganyklose. Besileidžianti saulė viską nudažė neįtikėtinom pastelinėm spalvom. Miestą pasiekėm jau sutemus. Prisiklausęs apie marokiečių svetingumą, jau laukiau prieštaravimo mano įprastam miegojimui gryname ore ir kvietimo šianakt apsistoti jo namuose. Nė velnio-per daug įsijaučiau. Sustojo centre, paleido ir palinkėjo gero kelio. Taip, visiškoje tamsoje, raudona sraigė gavo kulniuoti iš miesto ir ieškotis vietos nakvynei. Kelias vedė per šiam kraštui būdingą, žemą, ilgą, daug atramų turintį tiltą. Why not? Po tiltu gi dar neteko nakvot. Išsirinkau vieną iš bene trisdešimties `kambarių`, įsirengiau guolį, pavakarieniavau ir užbaigiau nuostabią dieną. Naktį siautėjo stiprus vėjas. Ir tik šianakt, po šitiekos kelionių, beveik išleisdamas savajį miegmaišį užtarnauto poilsio, pastebėjau, jog jis neperpučiamas. Kažkaip ankščiau net į galvą neatėjo. Tikra palaima tokia naktį.
Rytą vėjas nesilpnėjo. Išsikuitęs iš po tilto, prisėdau čia pat esančioj degalinėj ir žiaumodamas datules su vietiniu darbuotoju sklaidžiau žemėlapį. Nerimtai jam atrodė mano planas nutranzuoti į Zagorą. Labai mažai mašinų. O aš jam vis kartojau " Man reik tik vienos." Taip jau valandą sėdžiu pakelėj ir laukiu tos vienintelės.

Nuo čia mano smalsumas dėl nesėkmių buvo tenkinamas su kaupu.
Po pusantros valandos paleidau kojas į darbą. Iškart gavau transportą iki posūkio į Zagorą. Tik 120km. Deja, tiesiai ant sankryžos įrengto policijos posto budėtojai, paspaude ranką, griežtai paaiškino, jog šiuo keliu į Zagorą niekas nevažiuoja. Ne veltui mano žemėlapy jis pažymėtas punktyru. Nors galėjau la-intis, jog Alex`o Michelin žemėlapyje jis nurodytas aiškiai. Be to, bent keturi ankščiau užklausti marokiečiai tvvirtino, jog kelias naudojamas. Dabar teks keliauti aplink, per Agdz, susukant papildomus, miglotus 200km Afrikos žemėj. Iš žmonių žvilgsnių susidarė įspūdis, jog baltieji čia tik kemperiuose pravažiuoja.
Po valandos pavežėjo dvidešimt kilometrų į niekur. Dar po 20min sustojo prabangus džipas, su dar prabangesniu arabu, lengvai šnekančiu angliškai ir važiuojančiu labai pakeliui. Nesutarėm tik ties klausimu "How much are you paying for this?" Dar po valandos sustojo `spuogas`. Keliai įsirėžė į panelę, galva rėmė stoga, o senelis, matyt, jaunystėje Maroko ralius išvažinėjęs, nardė per kelią, prastesnį, nei Kauno gatvės, išvengdamas, beveik, visų duobių. Sustojus man reikiamoj sankryžoj bijojau lipt iš automobilio ir svarščiau daryti dar didesnį ratą. Mes buvom vidury plyno slėnio, apsupto kalnų, o ten, kur turėjo būti greitkelis į Agdz, tebuvo buldozerių pradedamo kelio užuomazgos. Visgi išlipau. Nufilmavau vietovę ir pasakiau sau, jei jau ištranzuosiu iš čia, tai bus aukštas laiptelis mano autostopo patirty. Krūva žmonių laukė transporto. Pasirodo autobusai čia ne tik važiuoja, bet važiuoja net po du kartu, nes į vieną visi norintys nesutelpa. Dvidešimt minučių stovėjau dairydamasis ir besijuokdamas iš situacijos. Ir gavau transportą. Tėvas su dviem s9numis. Vyresnėlis vairavo tėčio dar jaunystėj įsigytą MersedesBenz autobusiuką ir taip jį saugojo, jog 90kmx atstumą važiavom dvi valandas. Agdz trūko jaukumo, tad prisigrėbiau maisto, bei vandens ir pajudėjau Zagoros kryptimi. Pasitaikė du arabai, nešnekantys jokia kita kalba, kaip tik savaja, bet važiuojantys beveik iki Zagoros. Tik pakeliui visą laiką kalbėjosi šaukdami  ir pokalbius telefonu tiesiok išrėkdavo. Plius kelias vingiavo palei upės slėnį, pilną palmių oazių, kuriuose išsidėstė daugiakilometrinės gyvenvietės. Suprtau, jog jei būsiu išleistas tokioj, galiu užtrukt kelias valandas, kol išeisiu ir susilaukt per daug dėmesio, tad pasitaikius laukymei, pasiprašiau išleidžiamas. Įsikūriau dauboje, užkandau ir rašliavojau. Iki Zagoros apie 50km, iki dykumos 140km. Saulė baiginėjo leistis. Užteko tos deinos-pavargau.

Ryte, per di valandas susitranzavau tik cigaretę. 2/3 transporto-taxi. O kiti, nors ir važiavo po vieną-nestojo. Čia, turbūt, dar besimokant vairuoti privaloma išmokti tą rūščią veido miną. Po trečios valandos(yra kur tobulėti) jau neberupėjo tranzavimo etiketas. Norėjosi kapoti tas pakeltas rankas, reiškiančias `Soriukas`. Prisiminiau, jog reikia būti maloniu sau ir padariau išlygą savo kelionės nuostatuose. Susistabdžiau taxi iki nelemtos Zagoros. Aišku jie čia irgi su savais niuansais. Sustojo pirmajam miesteliukšty ir perkraustė visus į kitą automobilį. Taip jau dirba ir dalinasi keliaiviais. Didelis miestukas. Ir vėl papuoliau į turizmo išniekintą visuomenę. Visi bandė kaža `prastūmt`. Kuo greičiau iškulniavau iš to beprotnamio. Teko gerokai pasistengti, kol buvau pametėtas 18km iki Tamgroute. Iš ten dar labiau pasistengus ir beveik per prievartą įsikabarojus į automobilį buvau pavežėtas dar 6km. Naujas `in the middle of nowhere` išūkis. Kepinant žiauriai saulei, gavau geras keturias valandas apsvarstyti savo keliavimo/tranzavimo principus ir tų pagailėtų 2eur vertę. Automobilių tai pakankamai, bet kažkodėl į šią pusę važiavo tik tie, kuriuos vaizdžiai vadinu dvasiniais homoseksualais. Antras taxi tadien ir mažam, senam Peugeot universale susitalpinę 10 žmonių pasiekėm  Tagounite. Iškart apsirreiškė turistų pagalbininkas. Ir įdomus sutapimas: dar prieš išvykdamas dairiausi savanoriavimo galimybių Maroke. Dėmesį buvo patraukus galimybė savanoriauti stovykloj, esančioj dykumoje. Pasirodo čia tas pats vyrukas. Tik realybėj jis pasakojo visai kitą istoriją. Vaišino arbata ir vis bandė įsiūlyti savaitės gyvenimą Sacharoj už varganus 40eur. Bėda ta, jog man tie pinigai reiškė kur kas daugiau. Valandos derybos privedė prie šiokio tokio sandėrio, bet tadien jau nebebuvo transporto į dykumą, couchsurfinti jis nesiteikė, tad mūsų keliai išsiskyrė. Bet jo išsakyta mintis apie tai, jog niekas neima tranzuotojų ir nepriima į namus dėl to, jog taxistai ir viešbučiai skundžia tokius piliečius žandaram, kuriem patys moka kyšius, praplėtė suvokimą apie vietinių požiūrį į tokius NEturistus kaip aš.
Tanakt apsistojau viešbutuke.

Paradise Valley

Senelis su sūnumi ir jo šeima. Ant galinės universalo sėdynės, kaip sardinės, sėdėjom aš, sūnus, dukra ir mama.

Visa tai, ką mačiau šiandien, nublanko. Nublanko prieš Rojaus slėnį. Kuo giliau vingiavo kelias, tuo gražiau darėsi. Upės suformuotas vingiuojantis kanjonas su palmių oazėmis. Išleistas parking`e pradėjau stovyklos paieškas. Pėščiųjų takas vedė į dar nuostabesnį kanjono užkampį. Smegenys fiksavo vaizdus, bet sąmonė nespėjo įsisavinti.

Atvykau ketvirtadienį vakare. Base camp susipažinau su Halid, kuris parodė viešai slaptą kalnų keliuką į stovyklavietę kalno viršuje. Susipažinau su bendruomene, kuri kiek panaši į filmą "Beach'. Keliautojai įkūre slaptą stovyklą rojaus kampelyje. Buvau pakviestas vakarienės - ant laužo kelias valandas Tadžine troškintos daržovės. Valgoma buvo rankomis, naudojantis plėšoma duona. Po arbatos ceremonijos gavau ir vietą pas austrą Martin palapinėj.

Penktadienį ilsėjausi. Šeštadienis buvo skelbiamas, kaip oficiali tranzuotojų susitikimo pradžios diena, tad kilo panika dėl per didelio žmonių skaičiaus. Taip atsirado Flinstounų stovyklavietė kitoje kanjono pusėje. Popietė prabėgo su giliais apmastymais kas aš, iš kur aš, kur aš ir kodėl aš. Vyrukas, turėjęs karjeros galimybes, mylinčią merginą, aktyvų laisvalaikį ir turbūt viską, ko reikėtų tam idiliškai idealiam gyvenimui mūsų visuomenėje.Vyrukas iš mažos šalies Lietuvos, mažo miesto pavadinimu Kaunas. Afrikoj. Kodėl? Todėl, kad mano gyvenime manęs nebuvo. Kasdien prabusdavau ir užmigdavau tik su viena mintim: kur, kada ir kaip toliau. Ir bijojau tik vieno. Jei pasirinksiu tą idealų gyvenimą, sėdėdamas savo namo verandoj, perkopęs septintą dešimtį, suprasiu, jog suklydau. Todėl, jog tiek gyvenimas, tiek galva buvo pilni betvarkės. Jovalo, kurio būdamas toje pekloje nebesugebėjau sutvarkyti. Gyvenam laikais, kai mūsų gyvenimai suplanuoti, sustyguoti, sudėlioti. Apsikraunam darbais, tikslais. Įsispraudžiam į laiko ir vietos rėmus. Ir vienintelis būdas atrasti kažką nuostabaus - palikti savo komforto zoną ir pasiklysti. Senokai tai žinojau, bet tik dabar to taip prireikė.  Pasaulio suvokimas apsivertė dar kartelį. Po dviejų skirtingų spagečių patiekalų ir dar dviejų sriubų(viena iš jų Bisara) ir saldžios mėtų arbatos pradėjo linoti. Labai džiaugiausi turėdamas vietą palapinėje.

Sekmadienis prasidėjo vangiai. Vakarykštė meksikietiška Peter suktinė taip lengvai palydėjo, jog užmigau pamiršęs, jog ką tik gavau spyrį į dantis nuo gyvenimo. Tad tik pramerkęs akis pajutau skausmą. Jam numalšinti ir viską apsvarstyti pasirinkau maisto atsargų pildymo misiją. Peter ištuštino savo kuprinę, visi surašė kam ko asmeniškai trūksta, aptarėm ko reikia bendrai. Artimiausias miestas su prekystaliais - Aourir. Geras pusvalandis žygiuojant nuokalne iki parking‘o. Iš ten buvau mesteltas iki Almos, o iš jos į miesteliukštį. Pirmas tikslas - Colos ir cigaretės derinys. Sėdėjau pagrindinėje, trišalėje miestelio sankryžoje, visus garsus užgožė iš ausinių sklindanti Ben Howard-Keep your head up, dūmojau, gurkšnojau šaltą Colą ir dairiausi po Afriką. Dėl tokių akimirkų darau tai, ką darau. Atėjo ramybė. Gavau atsakymą į vieną iš trijų klausimų. Ir neįkasi. Ir nepasiskųsi. Ir kaltų nėra. Tiesiog toks įdomus tas gyvenimas. Tiesiog taip vynas tampa dar skanesnis.

Apsipirkinėti pasirodė be galo smagu. Kolegos buvo susakę vidutines produktų kainas, tad be jokių skrupulų atmušinėjau turisto įvaizdį ir deramai derėjausi. Mandarinai, bananai, apelsinai, bulvės, morkos, cukinijos, kuskusas, datulės, sardinės, kava, aliejus, duona. Viskas skirtingose vietose, toje plačioje, trumpoje gatvelėje.

Tranzuoti atgal sekėsi taip pat lengvai. Vienas vairuotojas beveik (30km) iki Paradise Valley(PV). Žygiuojant atgal į stovyklavietę išgirdau tai, ką tikiuosi išgirst kiekviename užkampy - lietuvių kalbą. Mantas ir Urtė su grupe tautiečių atvyko į Agadir gaudyti bangų.
Rimtai susikaupus ir užsikabarojus iki stovyklos, kilo smalsumas, kiek, visgi, svorio užnešiau. Viską išrykiavus - 15kg maisto. Badu nemirsim. Siesta, tad kas maudosi, o kas pasislėpę šešėliuose rašliavoja. Vėliau išsitraukiau kamuoliukus ir pradėjau mokytis žongliruoti. Vakarienei Fahd, kaip visad, užtaisė nuostabų patiekalą iš to, ką parnešiau.

Debesuotas ir gaivus rytas. Guliu hamake, Rojaus slėnio šlaite, ausys užkimštos dvasios muzika. Galvoje žongliruoju gyvenimo scenarijais. Tai vienas nuostabių kelionės bruožų. Sutikti žmonės plečia tavo akiratį.
Su laiku supratau, jog dabartinis visuomenės modelis manęs netenkina. Parduoti savo gyvenimą dienų dalimis, didžiają dalį atiduoti visokio plauko mokeščiam ir tikėtis, jog kažkam davus tau laisvo laiko (taip vadinamas atostogos), turėsi pakankamai išteklių įgyvendinti savas svajas. Kažko aš čia nesupratau. Visą laiką svajojau apie laisvę ir keliones. Tad pribrendo laikas. Atsikračiau daiktų ir su tuo, kas liko, leidausi į kelią. Ir likau šokiruotas. Nors esu ten, kur noriu ir darau tai, ką noriu, vistiek jaučiuosi purvinai tuščias. Prieš išvykdamas buvau įtikėjęs ir visiem pasakojau, jog tai Mano gyvenimas, Mano dienos ir Mano svajonės. Tai buvo egoizmas aukščiausiame lygmenyje ir aš tuo mėgavausi. Bet užteko savaitę pagyventi savo svajonėj, kad suvokčiau, jog stiklinė tik puspilnė. Dar reikia atrasti, kuo turėčiau užpildyti kitą pusę, bet jau turiu įtarimą.

Mane visada domino žmonių istorijos. Kas, iš kur ir kodėl. Kolkas, visi sutikti nomad keliautojai turi vieną bendrą bruožą. Visi mes pasiklydę matricoj. Outkast`ai ieškantys atsakymų. Ištrūkę iš žiurkių rato, bet paklydę laboratorijoje. Žmonės, pasinėrę į mokslą, muziką, meną, meditaciją ir visokio plauko dvasinius mokymus, atsakymų vistiek  ieško kelyje. Čia, būdami vieni prieš visą pasaulį, mes bandome suvokti, kas mes, ką mes norime pasiimti iš gyvenimo... Ir ką galime duoti...

Skaitinėju Antoine de Saint-Exupery:
"Ir pamažu mano žemėlapio Ispanija šiame šviesiame kambaryje virto pasakų šalimi. Žymėjausi kryželiais aerodromus ir žabangas. Pasižymėjau tą fermerį, tuos trisdešimt avinų, tą upokšnį. Tiksliai pasiženklinau ir tą ganyklą, kuria visiškai nesidomėjo geografai."
Iš tiesų, po kiekvienos kelionės mano matomas žemėlapis tampa gyvesnis.

Rojau slėnį šešiasdešimtaisiais aptiko vokiečių hipių porelė ir apsistojo jame metams. Vanduo iš šaltinių, figos, datulės iš slėnio. Jie ir pavadino šią vietą Rojaus slėniu.

Išsivertęs iš hamako užsikaičiau truputį kavos ant laužo ir prisėdau skatinėti. Alex mokė Redwane vokiečių kalbos. Vaikinukas neįtikėtinai imlus kalboms. Jau gali vesti labai laužytą ir paprastą pokalbį šešiomis kalbomis. Užklydus Halid, mano šiaurinei žvaigždei, šiame Afrikos kampelyje, skaitiniai baigėsi ir ėmėmės aptarinėti visuomenės, bendruomenių. Taip pat jis dalinosi gyvenimo kely ypatumais, žiniomis apie vartus į Sacharą. Nusprendžiau kartu su juo aplankyti Flinstounų stovyklą. Įrengta akmenų užuovėjoj ir medžių paunksmėj. Kailas, Maiklas, Makenzi, Vine, švedas, Halid, Vilma ir Toffe. Vilma, kerinčių akių savininkė iš Parnu(Estija), gamino pietus, tad prisėdau ant akmenų ir apturėjom smagų pokalbį apie viską. Ji ilgą laiką ieškojo atsakymų įvairiuose bendruomenėse, kol galiausiai nusprendė pasitikėti visata ir go with a flow. Vėliau Halid papasakojo, jog Vilma ir Alex į Maroką atskrido kartu. Tik jų keliai išsiskyrė. Papietavus buvo pats laikas arbatai. Pasirodė ir Xabi su dviem naujokais. Halid ruošėsi žvejoti, tad gavau ekskursiją keliaujant pro kanjono baseinus. Palikau jį minkantį tešlą masalui ir parsiropščiau į stovyklą. Sutemus prie stovyklos prisijungė čekas, kanadietis ir amerikietis. Antrą vakarą slėnyje lyja. Lietaus lašai buvo kultūringi ir laikinai kažkur užtruko, kol pavalgėm. Visą dieną gamino Redwane. Procesas atrodė baisiai, bet rezultatas tikrai neprastas.

Rytas neįtikėtinai vėjuotas. Devyni vyrukai stojo į ratą ir aptarinėjo visokių pasaulio kampelių ypatumus. Po Harira sriubos visi rodė žongliravimo sugebėjimus. Kalba pakrypo apie tattoo. Čekas, keliaujantis su paraglide įranga, jau turėjo "Man on a line" iliustracija. Ir nutiko tai, kas jau kaip ir nebestebina. Brece pasiūlė padaryti tattoo visiem norintiems. Paprasta adata ir indiškas rašalas. Taip Rene buvo paženklintas Berberų ženklu. Diena, kaip ir rytas, vėjuota, tad visi slapstosi kaip kas išgali.

"Jis graušis, kam niekais eina jo narsa ir grįš čionai, kur kiekvienas žingsnis verčia smarkiai plakti širdį, lyg žengtumei į didėlę meilę."

"Nesigailiu nieko. Aš lošiau, aš pralošiau. Toks jau mano amatas. Bet, ką bepasakytum, aš kvėpavau jūrų oru, aš kvėpavau juo!"

" Tiesa-tai ne tas, ką paviršiuje matome. .. . Jei ta religija, ta kultūra, tas vertybių matas, ta veikimo forma, o ne kuri kita leidžia žmogui pajusti sielos pilnatvę, padeda išsiskleisti jame žmogiškajai didybei, kurios jis nė nemanė turįs, tai, vadinasi, kaip tik tas vertybių matas, ta kultūra, ta veikimo forma ir yra tikroji žmogaus tiesa. Na, o ką turi veikti logika? Ogi tegu sukasi, kaip išmano, kad paaiškintų gyvenimą."

Vėjas siautėjo visą dieną ir visą naktį. Nurimo tik paryčiais. Xabi su Fahd ir Martin evakavosi, tad miegojau Peter palapinėj. Su Alex buvom suplanave leistis į Aourir, susirasti pigų viešbutį su dušais, lovomis ir wifi. Deja, miestely radom tik viešbutį už 300DH ir studiją už 200DH. Tai buvo per brangu, tad palikau kolegą interneto kavinėje, pasipildžiau maisto atsargas ir leidausi atgal. Kelias buvo tuščias, tad įtariau, jog tek palengvinti piniginę. Bet dar kartą suveikė `stay in trust`. Gavau lenkų porelę su nuomotu auto, kuriame net veikė oro kondicionierius. Base camp sėdėjo Kailas, Halid ir krūvelė visokio plauko keliautojų, Škotas kepė duoną, šunys, tik išlipę iš vandens, voliojosi smėly. O mes kūrenom kaljaną ir bendravom. Pasirodo, Kailas praleido 20 metų USA armijoj. Užsiropščiau į stovyklą, užkandau ir prisėdau prie rašliavų. Vakarop grįžo Brece su porele naujokų ir kažkur užtrukęs Alex. Peter išvyko, tad teko glaustis Redwane palapinėj. Gal dėl prisvilusios vakarienės, gal dėl siauros vietos palapinėj, o gal dėl mindblock`o  naktis bėgo lėtai ir prastai. Užtat džiugino rytinė kava. Niekaip neatsikratau nikotino monstro, tad leidausi į cigarečių paieškas. Apačioj sutikau Halid, Vilmą, beišvykstantį Redwane. Pridaviau užsakymą ir slėniu pasileidau į Flintstounų stovyklą kalbinti Kailo apie savanoriavimą prie Essaouir. Prieš pat pakilimą užkalbino prancūzų porelė. Prisėdau arbatos. Dreduotoji Helena ir Ben, su trim draugais pasistatė namelį Prancūzijos kalnuose, gyvena perdirbdami viską. Helena darbuojasi/savanoriauja sužeistų laukinių gyvūnų globoj, Ben piešia. Jauni ir įdomūs žmonės.

Fotoaparatas išsikrovė, mobilus irgi tuoj išsems energijos atsargas. Seven nation army ausyse ir deginimosi sesija tuščioje stovykloje vaikščiojant tik su apatiniais.

Šįryt, pabudęs, supratau, jog pasisėmiau pakankamai energijos ir drąsos iš PV. Renku info ir mausiu į dykumą.

Kvailos žinutės ir nepasitikėjimas iš namų fronto. Mama, nejau rimtai manai, kad dykumoje ar kalnuose man labiau reikia tris kilogramus sveriančio kompiuterio, nei tiek pat sveriančios palapinės..?

Fake it till you make it.

Mes nesam blogi. Mes tiesiog savo siauro egoistiško mąstymo aukos.

Būtų graudu, jei nebūtų juokinga. Vakarop Alex užkandžiavo, o aš dirbtiniam pavėsy nagrinėjau Maroko žemėlapį. Ir sulaukėm svečių. Uždusę ir nusiplukę iki mūsų užsiropštė du uniformuoti viešosios tvarkos prižiūrėtojai ir du senoliai inspektoriai. Stovyklavietėj stovėjo dvi palapinės, o pakrūmėse gulėjo dar dvi kuprinės. Atsitiktine tvarka iškratę Alex palapinę ir išpurtę mano kišenes, rūščiais veidais pareiškė, jog palapinės nacionaliniam parke negerai ir, kad iškylauti čia griežtai draudžiama. Gražiai paprašę gavom leidimą pasilikti iki ryto.

Saulei besileidžiant grįžo Brece(vaikinukas iš Kalifornijos, bet metus praleido Latvijoj). Jo pageidavimu gaminom barščius. Kroatė Alisa paklydo pakeliui į stovyklą, tad organizavom paiešką. Buvo verta, nes po sočiųjų barščių ji pagamino karštą šokoladą iš kakavos ir alyvuogių aliejaus. Dvasinis orgazmas nuo pirmo kąsnio. Skanaujant šį nuostabų desertą pokalbio tema išsivystė iki idėjos, jog pasėdėti kalėjime už bučinius viešumoje būtų faktas, kuriuo galėtum didžiuotis.

Tamsoje pasirodė dvi prožektorių švieselės. Toffe su Halid užsuko aplankyt. Kelias valandas gurkšnojom mano atrastą datulių arbatą, šnekėjom apie šalį ir pasišviesdami ciklopu keliavom po Maroko žemėlapį. Mano šiaurinė žvaigždė žinojo, jog ryt policija reiduos Flinstounų stovyklą, tad Brece ir Alex nusprendė organizuot grupinę buto nuomą Taghazut, o aš sulaukiau kvietimo prisijungti prie Halid komandos dar vienai nakčiai. Svečiam nusileidus nuo kalno, sugulėm po tūkstančio žvaigždžių dangum. Dylantis mėnulis išlindo iš už kalno tik antrą valandą nakties ir nušvietė visą slėnį savo sidabriniu blizgesiu.

Rytas prasidėjo nuo kavos, prie kurios, galiausiai, atlikom mainus su Brece. Gavau tentą, iš kurio galėsiu organizuotis pastogę nuo lietaus ir vėjo. Vėl užklydo draugas marokietis. Jis su Toffee naktį praleido urvuose, tad visą kūną dengė storas klinčių sluoksnis. Nusileidom iki paskutinio baseino , kur prie mūsų  prisidėjo visa komanda. Nužygiavę giliau į slėnį radom vietą, kurioje glausimės šiąnakt. Pradėjus gaminti pietus, pro šalį pražingsniavo įprasta porelė amerikiečių su gidu. Sėdėjau ant uolų ir rašliavojau, kai garsas atsklidęs iš gilumo, atėmė amą. Porelė užsinešė kažkokią garso tachniką ir užpildė kanjoną neįtikėtinai gražia simfonija. Pakėlus akis ir įsižiūrėjus gilyn, kanjono posūkyje galėjai įžiūrėti moterį, atliekančią jogos pratimus. Jie filmavo. O aš sėdėjau be žado ir mėgavausi akimirka.

...Jie gali imti duoną nuo žemės ir su ja rankomis valgyti gamilą tiesiai iš puodo, bet arbatos stiklinės kaskart turi blizgėti kaip krištolas.

Gamila pietum, mandarinai desertui. Truputį pavirškinus sugalvojau išsiskalbti džemperį. Paskutiniam baseine aptikau grupelę vokiečių, tad teko luktelti, kol jie išsiskirstis. Laikas neprailgo, nes pasirodė ir Vilma. Įsitaisę ant saulutės nagrinėjom žmonių mąstymo užkaborius. Pokalbyje paminėjom vipasaną, Tibetą, proto valymą, norų bezdžionėlės prisijaukinimą ir dresiravimą. Idėja, jog niekur nedingstame, ir suvokimas, kad reik susikoncentruoti į plotelį po nosimi, kol apsivalysi ir viskas išsispręs. Problemos nesusitvarko būnant tame pačiame lygyje. Tik apsivalęs, pakilęs aukščiau gali matyti problemą kitu kampu ir ją spręsti.

Grįžęs į stovyklą nusprendžiau palengvinti kupriuką. Halid atiteko bridžai, Vilma nusprendė, jog iš 66NORT marškinėlių pasidarys sijoną, o dar keli marškinėliai su laiku ras savo šeimininkus. Susirinkus kupriuką atgal, užsiminiau, jog turiu kuskuso. Visgi penktadienis. Vyrukai sumanė iš jo, trupučio miltų, alyvuogių aliejaus ir vandens kepti duoną-Harša. Ilgai diskutavo kažką arabiškai. Toffee išvertė, jog nėra ant ko kepti duonos. Visiem tiko mano pasiūlymas rasti plokščią akmenį ir naudoti jį ant laužo. Paieškas laimėjo Halid. Buvo nuostabus vakaras su penkiais vietiniais ir sese is Estijos. Naktinėjant gimė idėja ryt organizuot pirtelę iš Toffee turimo plastiko, tad pasilikau dar vienai dienai.

.... Mes gyvenam ne kartą ir kiekvienam savo pasirodyme mokomės apie ir iš visko. Gal dėl to turiu tokį tvirtą norą mokytis iš pasaulio...

-Society is a crazy bitch.
-No, society is a bitch and we are crazy.

Po vakarinio pokalbio su mama, vienas vaikinukas norėjo pasakyti, jog jo mama sveikinasi su visais. O gavosi Taip:

-My mother is high

Naktį išbandžiau papraščiausią pastogės variantą: tiesiog apkloti kuprinę ir save tentu. Nepasiteisino. Didelis minusas, jog naktį iškvėptų garų kondensatas renkasi ant vidinės tento pusės ir to pasekoje drėgsta miegmaišis. Bet tai bus geriausias variantas, jei papulsiu į lietų.

Rytas ilgas ir lėtas. Toffee leidosi miestan, tad vėl užsisakiau Markizių. Pasimėgavau arbata su prancūzais, apžiūrėdamas Helenos fosilijų kolekciją. Po vėlyvų pusryčių pasidaviau srovei ir leidausi į žygį su Vilma ir Halid. Kulniavom kalnų keliukasi aptarinėdami Maroko istoriją, vietinius augalus, klimatą ir numatomas keliones. Po poros valandų pasiekėm kitą slėnį. Pamirkę kojas lediniam vandeny nusprendėm grįžti atgal išeidami iš slėnio per artimiausią kaimelį ir susitranzuoti transportą pagrindiniame kelyje. Pakeliui skynėm datules tiesiai nuo palmių ir mėgavomės žalių laukų vaizdais. Jau kuris laikas, kaip visa mano elektronika praradusi energijos atsargas, tad negalėsiu pasidalinti tais kerinčiais vaizdais. Gal taip ir geriau. Bus paskata patiems apsilankyti.
Pasiekę pagrindinį kelią pasukom mum reikiama linkme. Vietinis šuo lydėjo priešaky ir bandė perkąst padangas mūsų tranzavimui nepasidavusiems automobiliams. Kalnai labai turtingi vaizdais ir už kiekvieno posūkio norėjosi prisėst ir gėrėtis . Po geros valandos akis užkliuvo už atstumą nurodančio stulpelio. Immouzer 12km. Ar gali būti, jog miestelyje pasirinkome priešingą kryptį? Halidas tik nusijuokė. Atsižvelgiant į kalnų išsidėstymą ir saulės kelią danguje tikrai judėjom teisinga linkme. Bet stulpelio įpūsta abejonė niekur nedingo, tad užtikę piemenį uždavėm kankinantį klausimą. Atsakymas buvo mūsų nenaudai. Dar kartą būtų graudu, jei nebūtų juokinga. Saulei įkopus į paskutinę šviesos valandą pasukom atgal. Kad kelias neprailgtų plakėm liežuviais apie viską, kas ateidavo į galvą. Vystėm idėją, kaip atsivežti į Maroką rugių, juos auginti ir kepti mūsų taip pamėgta juodą duoną. Ugnies kamuoliui danguje artėjant link horizonto ir nudažant jį nuostabia spalvų palete, po truputi vėso ir oras. Šuo vis dar bindzeno pašonėj. Vilma jį pakrikštijo Cuello Piligrimo šunėku. Aptikom dar vieną kalnų keliuką, kuris gerokai sutrumpino serpantinais vedantį kelią. Ir pagaliau, jau tamsoj, mūsų pasigailėjo ir sustojo vietinis darbininkas. Skriejant keliu jau įsivaizdavau, kaip lengvai nuo parking‘o prabėgsim Rojaus slėniu ir pasiekę stovyklavietę atsikvėpsim. Bet čia mano kelrodė žvaigždė iškrėtė dar vieną pokštą. Jo paprašytas vairuotojas mus paleido in the middle of nowhere. Halid nusprendė, jog tiesiai arčiau. Visiškoj tamsoj, laviruodami tarp kaktusų ir spygliuotų krūmų pradėjom nusileidimą trupančių uolienų šlaitu. Nuvargęs kūnas krėtė pokštus. Tai vertė dar labiau susikoncentruoti. Oro temperatūra neberūpėjo, nes suaktyvinta kraujotaka kaitino kūną. Tai truko gerą valandą. Pasiekus kanjono dugną tesinorėjo prigult. Bet pažinom vietovę ir žinojom, jog iki stovyklos tik dešimt minučių kelio, tad pasileidom išdžiuvusios upės vaga aukštyn. Po vakarienės sugulėm ant uolų, klausėmės Bethoveno ir stebėjom žvaigždes. Arbatą keitė kava ir vakaras tęsėsi. Visi užsivilko Dželabas. Man atiteko vienintelė atliekama-Vilmos purpurinė ornamentuotoji. Šokom aplink laužą ir garsiai kvatojomės. Išnaudoję paskutines energijos atsargas visi aprimo ir diena nugrimzdo į sapnus.

Naktį jaučiau, jog daugelis raumenų pertempti, tad tik išsiritęs iš miegmaišio pradėjau mankštintis. Vilma, su šypsena stebėjusi šį meškos šokį, pasiūlė užbaigti mankštą pasiplaukiojimu. Paskutiniam baseine išbandžiau kelias šuolių pakopas ir buvau supažindintas su Felix. Belgų olandas iš Norvegijos. Popietė vangiai slinko stovykloje, kol nepasirodė policija. Pirmasis juos pastebėjo Halid, einantis parnešti vandens, tad turėjau užtektinai laiko apsimesti tolumoj klaidžiojančiu turistu, pasiekti urvą ir jame pasislėpti. Valandos pakako. Su žinia, jog vėl reiks išsikelti, nusprendėm palikti kelis vyrukus kept Haršos, o patys leistis į žvalgybą. Radom visai neblogą mini kanjoną šalia Flinstounų stovyklos. O, kad jau buvom ten, tai ir užsibuvusį puodą sugalvojom atsiimti. Ir užvirė turgus. Halidas ėmėsi gaminti maistą naujai žmonių grupei, pasirodė dar daugiau naujokų, paparacių šventė, žemėlapių nagrinėjimas. Nuo laužo atsklido kažkieno prisistatymas `Lietuvis`. Vilius, gyvena Amerikoj, atskrido iš sportinio intereso nutranzuoti į Kanarų salas.

Užslinkus nakčiai grįžom į stovyklą. Užkandom aptarinėdami narkotines medžiagas. Dar niekad negirdėjau taip detaliai, moksliškai kalbant apie įvairių psichotropinių medžiagų sudėtį ir jų poveikį žmogaus regėjimui ar mintims. Taip, jie - pasyvūs narkomanai, bet kokie aistringi. Felix užrašė kelis šaltinius, kad galėčiau pasidomėti. Ypač įdomi tema pasirodė narkotikas, kurį gamina mūsų smegenys sapnuojant-DMT. Buvo kalbama apie jo poveikį sąmonės ir pasąmonės ryšiui.  Vėliau sutarėm, jog ši naktis nuostabiai tinka nakvynei urve. Halid, Vilma, Felix ir aš leidomės patirti nuotykių.

Urvas prasideda kaip metro skersmens skylė sienoje. Pasiėmėm vandens, pasidarėm šviestuvus iš penkių litrų vandens butelių ir žvakių (vis jaukiau) ir lindom. Tunelis, geriausiu atveju, praplatėja tiek, kad galima atsistoti, o blogiausiu atveju - ropoji keturiom. Nuo pat pradžių jautėsi, jog kylam. Įlindus kelis šimtus metrų oro temperatūra neįtikėtinai pakilo. Išsirengėm iki apatinių, daiktus sandariai susipakavom ir judėjom toliau. Vietomis kelią pastojo didžiuliai akmenys, tad turėjom spraustis, šliaužti tarp lubų ir akmens, kol persirisdavom į kitą pusę. Pasiekus 90 laipsnių posūkį, kuriame kaip ir susiformuoja kambarys, galėjai jausti iš kažkur atsklindantį gaivaus oro gūsį. Dar giliau radome puikią vietą daiktams palikti. Kuo giliau, tuo drėgniau. Daugiau klinčių ir vandens balų. Visur matosi šikšnosparnių išmatos. Pasiekėm vietą, kur tunelis šakojasi į dvi dalis, kurios už 15metrų vėl susijungia. Viena iš jų užversta, o prasispraudus pro siaurają tunelio atšaką atsiduri ankštoje, aukštoje erdvėje. Viena siena kaip siena, o kitoje, maždaug keturių metrų aukštyje tunelis tęsiasi toliau. Kas kaip sugebėjo, tas taip užsiropštė. Įlindus dar giliau, urvas pradeda leistis ir siaurėti. Pirmus dešimt metrų dar gali stovėti ir eiti, o vėliau seka koks šimtas metrų ypatingai tiesios, metro skersmens ir kokių trisdešimties laipsnių nuolydžio atkarpa, visa padengta klintimis. Pusiau ropodami žąsyte, pusiau čiuoždami ant užpakalių ir iš netikėtumo kvatodami kaip vaikai leidomės gilyn. Deja, viskas turi pabaigą. Galiausiai klintys tampa gličia mase ir tunelis panyra po vandeniu. Suformavus gyvą grandinę dar bandėm įkišt nosį giliau, bet per siaura. Sėdėjom toje baloje ir dalinomės įspūdžiais. Kažkas pradėjo purvo karą. Ciklopai kentėjo gana smarkiai. Kad jau purvintis, tai iki galo. Išsitepliojom kūnus pilnai ir po truputį rioglinomės atgal. Nuovargis pakirto visus. Visgi, ilgą dieną pasidarėm. Pasiekus vietą, kurioje nusirenginėjom, įsirengėm nakvynės guolius ir sugulėm. Žvakių šviesa maloniai šildė, o žmonėm nurimus, virš galvų pradėjo skrajot ir naktiniai gyventojai. Taip ir sumigom.

Po truputi budinomės ir judėjom link šviesos tunelio gale. Lauke uolas jau šildė saulutė. Papusryčiavom, susirinkom daiktus ir persikėlėm prie paskutinio baseino. Pasirodo, tąnakt flinstounų stovyklą aplankė vietinis jaunimas ir kilo rimtos muštynės, dėl arabų-berberų nesutarimų, tad prie baseino rinkosi visi. Taip diena ir bėgo: bendraujant su visais, gaminant maistą ir juo dalinantis, besimaudant ir besišildant prieš saulę. Išžvalgius naujausią vietą stovyklavimui į ją visi ir sugūžėjom. Diena į slėnį grįžo iš po Rainbow meet`o Maroke užsilike keli tautiečiai. Tą vakarą aplink laužą sėdėjo bene dvidešimt įvairaus plauko keistuolių. Ir tarp jų buvom net keturiese iš Lietuvos. Ir vienas kito nepažinojom ankščiau. Visiem vis kyla klausimas, kodėl mes, lietuviai, tiek daug keliaujam? Visi visur sutinka mūsiškius, nors šalis tai mažulytė. Vakaras taip ir rimo. Gitara, laužas, dainos, arbata ir miegas.

Ryte supratau, jog laikas judėt. Susipakavau, pasisėdėjau su arbata, palikau visus miegančius ir iškulniavau. Palikau slėnį, nutranzavau iki Aourir. Papusryčiavau sėdėdamas su vietiniais ant betoninio atitvaro ir stebėdamas eismą. Pasigavau autobusą į Agadir. Halid buvo rekomendavęs iškart jį prašokt iki Inezgane. Tad išlipęs Agadire susiradau autobusą į priemestį. Atsidūriau čigoniškuose gariūnuose. Gyvenimas virte virė. Vidinis kompasas vedė teisingai ir atsidūriau viešbutukų gatvėj. Vietos gavau tik penktajame. Taip visą popietę ir praleidau varvindamas akis į monitorių, rašydamas, bendraudamas ir besidomėdamas tolesnėm kryptimis. Nesiskutęs ir nešvarus, visa galva už visus aukštesnis ir gerokai šviesesnės odos, makalavausi Agadir priemiesčio gatvelėmis. Derėjausi su turgaus prekeiviais ir judėjau su minia kaip vietinis.. Nerealūs pojūčiai. Ir staiga, iš garsiakalbių pasigirdus vakarinei maldai, prekeiviai ir pirkėjai suguža į aikštės pakraštį ir atsiklaupę pradeda melstis.

" Tiesa-tai ne tas, ką paviršiuje matome. .. . Jei ta religija, ta kultūra, tas vertybių matas, ta veikimo forma, o ne kuri kita leidžia žmogui pajusti sielos pilnatvę, padeda išsiskleisti jame žmogiškajai didybei, kurios jis nė nemanė turįs, tai, vadinasi, kaip tik tas vertybių matas, ta kultūra, ta veikimo forma ir yra tikroji žmogaus tiesa. Na, o ką turi veikti logika? Ogi tegu sukasi, kaip išmano, kad paaiškintų gyvenimą."

Essaouir

Essaouir

Naktis neprailgo. Ryte užsimečiau kuprinę ant pečių ir pasileidau Marakešo gatvėmis. Dvi valandas kulniavau dešimties kilometrų atstumą, kol pasiekiau miesto pakraštį. Pirma tranzavimo valanda, kepinant žiemiškai Maroko saulei, neteikė daug vilčių. Nestojo niekas. Bet dar po penkių minučių sulaukiau pirmos mašinos. Ir iš karto iki tikslo. Essaouir - aprašomas, kaip nuostabus pakrantės miestelis. Vakar skaičiau, jog keli tranzuotojai, kurie keliaus į Rojaus slėnį (Paradise Valley), apsistojo Green Milk hostelyje. Medina iš pirmo žvilgsnio pasirodė klaidi, tad leidausi kalbinamas ir pasiklioviau nurodytomis kryptimis. Hostelio įėjimas tamsiam, mažam, primenančim arką brome. Vieta, įrengta jaunimo jaunimui, tad atmosfera hipiškai jauki. Deja, tranzuotojai (du amerikiečiai ir rusas) pasirodė visiški `rasta`, todėl susišnekėti nepavyko. Kita grupelė klegėjo prancūziškai. O tie, kurie kalbėjo angliškai (australės, švedas, kanadiečiai, slovėnas, etc.) vedė pokalbius apie Hitlerį, foto linzes, kas kur keliavo nuomota mašina ar su kokia ekskursija. Vakaras užsibaigė su gitara ir Marlio melodijomis.

Rytas prasidėjo kraunat kompiuterį ir bandant išpešt bent kiek informacijos iš visų. Pagaliau amerikietis Kailas prasitarė, jog reikia pasiekti Aourir ir nuo ten sekti keliu į žemyno gilumą. Užsirašiau kelis pakelės miestelius, susikroviau kuprinę ir išėjau. Pirmą kartą apsipirkau turguje. Kepinant vidurdienio saulei pasiekiau reikiama žiedinę sankryžą ir pradėjau tranzuoti nieko gero nesitikėdamas. Dešimt minučių ir pirmas šoktelėjimas. Toliau senelis pavežėjo iki Smimou. Išleido vidury miestelio, tad vietiniai smagiai stebėjo raudonos sraigės kelionę pagrindine miesto gatve. Ir tik kilstelėjus nykštį sustojo senas kaip pasaulis Reno autobusiukas. Jaunas auto dalių pardavėjas riedėjo tiesiai į Agadir. Kaskart pradedant važiuoti į įkalnę, kildavo abejonė ar pasieksime viršų. Bet sekėsi. Nuo Essaouir kelias veda per lygumas. Tas savanų vaizdas, išdžiuvusios upės ir miestai ant plikų kalvų atrodė įspūdingai. Bet to, ką pajutau persivertus per į jūrą nusileidžiančių Atlaso kalnu galiuką, tikrai nesitikėjau. Kalnai priartėja prie pat vandenyno, tad dar būnant viršuj atrodo, jog vanduo čia pat. Pradėjus leistis vingiuotais serpantinais, atsiduri prie pat. Važiuojant pakrane, deja, nespėji sugert viso grožio. Taip-buvau, taip-mačiau, bet nespėjau įsižiūrėti, pajust, užuost.
Žinojau, jog mano miestelis yra už Taghazout ir apie dvidešimt kilometrų prieš Agadir. Likus trisdešimčiai kilometrų suvokiau, jog beveik visi miesteliai neturėjo jokių vardinių ženklų. Pasidarė kiek neramu, kaip atspėsiu, kuris iš jų Aourir. Atstumas sumažėjo dar dešimčia kilometrų. Ir kai pasidarė visai neramu, eilinio miesteliukščio parduotuvių iškabos paskelbė gerą naujieną -`Taghazout surf`. Kaip ir tikėtasi, sekantis miestelis puošėsi Aourir parduotuvėmis. Čia atsisveikinau su dalių pardavėju. Pas vietinį cigarečių prekeivį išsiaiškinau, kur yra kelias link Paradise Valley ir leidausi linksminti dar vieno miestelio gyventojus. Nukulniavęs beveik visą ilgą kelią iš miesto, nebesitikėjau, kad kas sustos, nes daugelis automobilių jau judėjo atgal. Buvo apie penkta valanda vakaro. Kilstelėjau nykštį artėjančiam variklio garsui ir gavau vietą, turbūt, septynesdešimtuosius menančiame Volvo.

Marocco

Marocco

Buvo miela ir malonu patyliukais susitikti su žmonėmis ir jaukti Jų pasaulius pasakojant savo sumanymą. Tos susižavėjimo kupinos akys įkvėpė. Jei ne dėl savęs, tai dėl tų, kurie nedrįsta.

Bijojau, aišku, kad bijojau. Be biudžeto, be planų, be žinių. Bet ta baimė skatino. Azartas išvažiuot `va-bank`.

Ir štai, aš Marrakech`e. Mieste, kur per pusdienį mane apgavo visi, su kuriais prasidėjau. Bet smagu. Smagu stebėt, kaip turizmas įtakoja žmones. Tai, atrodo, nežmoniška, bet žmogiška. Kiek maišiau Europą, to dar nemačiau. Pirmi kartai visada smagūs. Bet kuriuo atveju - patirtis neįkainojama.

Vilnius -> Milanas. Nieko naujo. Na, gal, tik naujas Ryanair bandymas priskirti keleiviams vietas. Bet visa kita, kaip jau įprasta.

O, vat, išsigauti iš Milano, visai kitas reikalas. Kaip ir skrendant į Lietuvą, dar Frankfurte pasijunti lyg Kaune, taip ir čia, papuoli į vietinę mėsmalę. Žmonės skrenda namo. Iškart jauti kitokį mentalitetą.

Po keturių valandų skrydžio įžengi į naują pasaulį. Bet kai kurie dalykai nesikeičia. Oro uoste, kaip, dažniausiai, visose valstybinėse įstaigose, dirba robotukai. Žmoniškumo čia nerasi. Tik pusryčiams `karvės pyrago` priragavusi, iki nevilties rimtumo pilna fizionomija, be išlygų paklūstanti kažkieno sugalvotom, ne visad logiškom taisyklėm. Bet su tuo mes dar gimtinėje, nuo mažens, mokomės dorotis. Tik jau valandą dorojantis su imigracijos tarnybos atstovu, bagažo išdavimas baigėsi ir teko paprakaituoti ieškant savo `kupriuko`.

Nors oro uostas stebėtinai švarus ir erdvus, jis negyvas. Atmosfera lyg katedroje.

Išėjus laukan, realybė primena apie save. Be planų, žemėlapių ir žinių supranti, jog esi „in the middle of somewhere“. Vietiniai tik to ir laukia. Pasiduodu pirmai apgavystei. Ryškiai permoku senoliui, kuris atveža mane iki Medinos. Matydamas atstumus ir gatvių raizgalynę, suprantu, jog pats būčiau prapuolęs.

Apsukęs ratuką aplink Jaama el Fna aikštę, pasiduodu ir antrai aferai. Seku vietinį skurdžių klaidžiomis gatvelėmis ir bromais, kuriuose pasislėpe dauguma viešbutukų. N-tajam radus laisvos vietos prasideda derybos. Nei man, nei tau, plius auka geradariui ir jau turiu belangę pirmajai nakčiai Afrikoje. Bent jau wifi yra.

Ištyrinėjus daugelį Europos didmiesčių, įgijau pasitikėjimo savimi ir paklydimus laikiau šiokia tokia romantika. Deja, kartais toks tikėjimas gali pakišti koją. Pakako vieno posūkio Medinos turgavietėje į nežinią, ir miestas pradėjo žaisti slėpynių. Pirmą valandą buvo smagu. Vietinių gatvelių ir turgaviečių labirintai po truputį rodė, kuo alsuoja senamiestis. Tik prasidėjus antrai valandai supratau, jog papuoliau. Kai, su tariamu orientavimosi pojūčiu, prie to pačio gatvės užkandžių prekeivio išlendi iš trijų skirtingų pusių, suvoki, jog miestas tave pačiupo. Ir nelabai yra į ką kreiptis, nes, pirmiausia,  net nežinau, kur man reikia, antra, tos kelios dešimtys vietinų kelrodžių tik ir taikosi tave „nuskausminti“. Pasitarnauja Linos posakis - "stay in trust". Senolis su šypsena stebi mane, besidairantį orientyrų eiliniame skersgatvyje. Švilpteli ir mosteli ranka, suprask `va ten, o tada, va taip`. Atspėjo. Dar po pusvalandžio klajonių, jau matytais užkabariais, atsiduriau pradiniame taške. Papietauvau ir grįžau prie virtualaus pasaulio. Kol dar buvo galimybė.

Devyniolikos valandų kelionė kiek išvargino, tad pats laikas prisiminti, kas yra siesta. Tik nesitikėjau to,  ką pajutau pabudęs. Kažkur pradingo visa kelionės romantika ir smogė suvokimas. Suvokimas, į ką užsihipnotizavęs įsivėliau. Norėjosi tik viena-susiriesti į kamuoliuką ir teleportuotis atgal į savo komforto zoną. Bet prisiminiau, kad visą savo gyvenimą ruošiausi tam. Tad ištraukiau dar vieną Camino kortą iš rankovės. Ispanijoj pastebėjau, jog jeigu įdarbini kojas, akis, klausą ir uoslę, galvoje praskaidrėja. Pasileidau pažinti naktinį miesto gyvenimą. „Pramušė“ virtų sraigių degustavimas. Sugrįžo tikėjimas(o gal savihipnozė), jog viskas bus gerai. Nežinau kaip, nežinau kur, nežinau kada, bet bus.
Situaciją dar labiau pagerino vietinė kava. Kavinės savininkas net žagtelėjo, kai sutikau mokėti jo prašomą, žvėrišką kainą. Bet taip smagiau.

Drebančiomis rankomis, bet ramia širdim grįžau į savo laikiną belangę. Kol buvo galimybė, norėjau dar pablevyzgoti virtualioje erdvėje.

O rytoj laukia nauji nuotykiai!