Marocco

Marocco

Buvo miela ir malonu patyliukais susitikti su žmonėmis ir jaukti Jų pasaulius pasakojant savo sumanymą. Tos susižavėjimo kupinos akys įkvėpė. Jei ne dėl savęs, tai dėl tų, kurie nedrįsta.

Bijojau, aišku, kad bijojau. Be biudžeto, be planų, be žinių. Bet ta baimė skatino. Azartas išvažiuot `va-bank`.

Ir štai, aš Marrakech`e. Mieste, kur per pusdienį mane apgavo visi, su kuriais prasidėjau. Bet smagu. Smagu stebėt, kaip turizmas įtakoja žmones. Tai, atrodo, nežmoniška, bet žmogiška. Kiek maišiau Europą, to dar nemačiau. Pirmi kartai visada smagūs. Bet kuriuo atveju - patirtis neįkainojama.

Vilnius -> Milanas. Nieko naujo. Na, gal, tik naujas Ryanair bandymas priskirti keleiviams vietas. Bet visa kita, kaip jau įprasta.

O, vat, išsigauti iš Milano, visai kitas reikalas. Kaip ir skrendant į Lietuvą, dar Frankfurte pasijunti lyg Kaune, taip ir čia, papuoli į vietinę mėsmalę. Žmonės skrenda namo. Iškart jauti kitokį mentalitetą.

Po keturių valandų skrydžio įžengi į naują pasaulį. Bet kai kurie dalykai nesikeičia. Oro uoste, kaip, dažniausiai, visose valstybinėse įstaigose, dirba robotukai. Žmoniškumo čia nerasi. Tik pusryčiams `karvės pyrago` priragavusi, iki nevilties rimtumo pilna fizionomija, be išlygų paklūstanti kažkieno sugalvotom, ne visad logiškom taisyklėm. Bet su tuo mes dar gimtinėje, nuo mažens, mokomės dorotis. Tik jau valandą dorojantis su imigracijos tarnybos atstovu, bagažo išdavimas baigėsi ir teko paprakaituoti ieškant savo `kupriuko`.

Nors oro uostas stebėtinai švarus ir erdvus, jis negyvas. Atmosfera lyg katedroje.

Išėjus laukan, realybė primena apie save. Be planų, žemėlapių ir žinių supranti, jog esi „in the middle of somewhere“. Vietiniai tik to ir laukia. Pasiduodu pirmai apgavystei. Ryškiai permoku senoliui, kuris atveža mane iki Medinos. Matydamas atstumus ir gatvių raizgalynę, suprantu, jog pats būčiau prapuolęs.

Apsukęs ratuką aplink Jaama el Fna aikštę, pasiduodu ir antrai aferai. Seku vietinį skurdžių klaidžiomis gatvelėmis ir bromais, kuriuose pasislėpe dauguma viešbutukų. N-tajam radus laisvos vietos prasideda derybos. Nei man, nei tau, plius auka geradariui ir jau turiu belangę pirmajai nakčiai Afrikoje. Bent jau wifi yra.

Ištyrinėjus daugelį Europos didmiesčių, įgijau pasitikėjimo savimi ir paklydimus laikiau šiokia tokia romantika. Deja, kartais toks tikėjimas gali pakišti koją. Pakako vieno posūkio Medinos turgavietėje į nežinią, ir miestas pradėjo žaisti slėpynių. Pirmą valandą buvo smagu. Vietinių gatvelių ir turgaviečių labirintai po truputį rodė, kuo alsuoja senamiestis. Tik prasidėjus antrai valandai supratau, jog papuoliau. Kai, su tariamu orientavimosi pojūčiu, prie to pačio gatvės užkandžių prekeivio išlendi iš trijų skirtingų pusių, suvoki, jog miestas tave pačiupo. Ir nelabai yra į ką kreiptis, nes, pirmiausia,  net nežinau, kur man reikia, antra, tos kelios dešimtys vietinų kelrodžių tik ir taikosi tave „nuskausminti“. Pasitarnauja Linos posakis - "stay in trust". Senolis su šypsena stebi mane, besidairantį orientyrų eiliniame skersgatvyje. Švilpteli ir mosteli ranka, suprask `va ten, o tada, va taip`. Atspėjo. Dar po pusvalandžio klajonių, jau matytais užkabariais, atsiduriau pradiniame taške. Papietauvau ir grįžau prie virtualaus pasaulio. Kol dar buvo galimybė.

Devyniolikos valandų kelionė kiek išvargino, tad pats laikas prisiminti, kas yra siesta. Tik nesitikėjau to,  ką pajutau pabudęs. Kažkur pradingo visa kelionės romantika ir smogė suvokimas. Suvokimas, į ką užsihipnotizavęs įsivėliau. Norėjosi tik viena-susiriesti į kamuoliuką ir teleportuotis atgal į savo komforto zoną. Bet prisiminiau, kad visą savo gyvenimą ruošiausi tam. Tad ištraukiau dar vieną Camino kortą iš rankovės. Ispanijoj pastebėjau, jog jeigu įdarbini kojas, akis, klausą ir uoslę, galvoje praskaidrėja. Pasileidau pažinti naktinį miesto gyvenimą. „Pramušė“ virtų sraigių degustavimas. Sugrįžo tikėjimas(o gal savihipnozė), jog viskas bus gerai. Nežinau kaip, nežinau kur, nežinau kada, bet bus.
Situaciją dar labiau pagerino vietinė kava. Kavinės savininkas net žagtelėjo, kai sutikau mokėti jo prašomą, žvėrišką kainą. Bet taip smagiau.

Drebančiomis rankomis, bet ramia širdim grįžau į savo laikiną belangę. Kol buvo galimybė, norėjau dar pablevyzgoti virtualioje erdvėje.

O rytoj laukia nauji nuotykiai!