Essaouir
Naktis neprailgo. Ryte užsimečiau kuprinę ant pečių ir pasileidau Marakešo gatvėmis. Dvi valandas kulniavau dešimties kilometrų atstumą, kol pasiekiau miesto pakraštį. Pirma tranzavimo valanda, kepinant žiemiškai Maroko saulei, neteikė daug vilčių. Nestojo niekas. Bet dar po penkių minučių sulaukiau pirmos mašinos. Ir iš karto iki tikslo. Essaouir - aprašomas, kaip nuostabus pakrantės miestelis. Vakar skaičiau, jog keli tranzuotojai, kurie keliaus į Rojaus slėnį (Paradise Valley), apsistojo Green Milk hostelyje. Medina iš pirmo žvilgsnio pasirodė klaidi, tad leidausi kalbinamas ir pasiklioviau nurodytomis kryptimis. Hostelio įėjimas tamsiam, mažam, primenančim arką brome. Vieta, įrengta jaunimo jaunimui, tad atmosfera hipiškai jauki. Deja, tranzuotojai (du amerikiečiai ir rusas) pasirodė visiški `rasta`, todėl susišnekėti nepavyko. Kita grupelė klegėjo prancūziškai. O tie, kurie kalbėjo angliškai (australės, švedas, kanadiečiai, slovėnas, etc.) vedė pokalbius apie Hitlerį, foto linzes, kas kur keliavo nuomota mašina ar su kokia ekskursija. Vakaras užsibaigė su gitara ir Marlio melodijomis.
Rytas prasidėjo kraunat kompiuterį ir bandant išpešt bent kiek informacijos iš visų. Pagaliau amerikietis Kailas prasitarė, jog reikia pasiekti Aourir ir nuo ten sekti keliu į žemyno gilumą. Užsirašiau kelis pakelės miestelius, susikroviau kuprinę ir išėjau. Pirmą kartą apsipirkau turguje. Kepinant vidurdienio saulei pasiekiau reikiama žiedinę sankryžą ir pradėjau tranzuoti nieko gero nesitikėdamas. Dešimt minučių ir pirmas šoktelėjimas. Toliau senelis pavežėjo iki Smimou. Išleido vidury miestelio, tad vietiniai smagiai stebėjo raudonos sraigės kelionę pagrindine miesto gatve. Ir tik kilstelėjus nykštį sustojo senas kaip pasaulis Reno autobusiukas. Jaunas auto dalių pardavėjas riedėjo tiesiai į Agadir. Kaskart pradedant važiuoti į įkalnę, kildavo abejonė ar pasieksime viršų. Bet sekėsi. Nuo Essaouir kelias veda per lygumas. Tas savanų vaizdas, išdžiuvusios upės ir miestai ant plikų kalvų atrodė įspūdingai. Bet to, ką pajutau persivertus per į jūrą nusileidžiančių Atlaso kalnu galiuką, tikrai nesitikėjau. Kalnai priartėja prie pat vandenyno, tad dar būnant viršuj atrodo, jog vanduo čia pat. Pradėjus leistis vingiuotais serpantinais, atsiduri prie pat. Važiuojant pakrane, deja, nespėji sugert viso grožio. Taip-buvau, taip-mačiau, bet nespėjau įsižiūrėti, pajust, užuost.
Žinojau, jog mano miestelis yra už Taghazout ir apie dvidešimt kilometrų prieš Agadir. Likus trisdešimčiai kilometrų suvokiau, jog beveik visi miesteliai neturėjo jokių vardinių ženklų. Pasidarė kiek neramu, kaip atspėsiu, kuris iš jų Aourir. Atstumas sumažėjo dar dešimčia kilometrų. Ir kai pasidarė visai neramu, eilinio miesteliukščio parduotuvių iškabos paskelbė gerą naujieną -`Taghazout surf`. Kaip ir tikėtasi, sekantis miestelis puošėsi Aourir parduotuvėmis. Čia atsisveikinau su dalių pardavėju. Pas vietinį cigarečių prekeivį išsiaiškinau, kur yra kelias link Paradise Valley ir leidausi linksminti dar vieno miestelio gyventojus. Nukulniavęs beveik visą ilgą kelią iš miesto, nebesitikėjau, kad kas sustos, nes daugelis automobilių jau judėjo atgal. Buvo apie penkta valanda vakaro. Kilstelėjau nykštį artėjančiam variklio garsui ir gavau vietą, turbūt, septynesdešimtuosius menančiame Volvo.
Žinojau, jog mano miestelis yra už Taghazout ir apie dvidešimt kilometrų prieš Agadir. Likus trisdešimčiai kilometrų suvokiau, jog beveik visi miesteliai neturėjo jokių vardinių ženklų. Pasidarė kiek neramu, kaip atspėsiu, kuris iš jų Aourir. Atstumas sumažėjo dar dešimčia kilometrų. Ir kai pasidarė visai neramu, eilinio miesteliukščio parduotuvių iškabos paskelbė gerą naujieną -`Taghazout surf`. Kaip ir tikėtasi, sekantis miestelis puošėsi Aourir parduotuvėmis. Čia atsisveikinau su dalių pardavėju. Pas vietinį cigarečių prekeivį išsiaiškinau, kur yra kelias link Paradise Valley ir leidausi linksminti dar vieno miestelio gyventojus. Nukulniavęs beveik visą ilgą kelią iš miesto, nebesitikėjau, kad kas sustos, nes daugelis automobilių jau judėjo atgal. Buvo apie penkta valanda vakaro. Kilstelėjau nykštį artėjančiam variklio garsui ir gavau vietą, turbūt, septynesdešimtuosius menančiame Volvo.
No comments:
Post a Comment