Paradise Valley

Senelis su sūnumi ir jo šeima. Ant galinės universalo sėdynės, kaip sardinės, sėdėjom aš, sūnus, dukra ir mama.

Visa tai, ką mačiau šiandien, nublanko. Nublanko prieš Rojaus slėnį. Kuo giliau vingiavo kelias, tuo gražiau darėsi. Upės suformuotas vingiuojantis kanjonas su palmių oazėmis. Išleistas parking`e pradėjau stovyklos paieškas. Pėščiųjų takas vedė į dar nuostabesnį kanjono užkampį. Smegenys fiksavo vaizdus, bet sąmonė nespėjo įsisavinti.

Atvykau ketvirtadienį vakare. Base camp susipažinau su Halid, kuris parodė viešai slaptą kalnų keliuką į stovyklavietę kalno viršuje. Susipažinau su bendruomene, kuri kiek panaši į filmą "Beach'. Keliautojai įkūre slaptą stovyklą rojaus kampelyje. Buvau pakviestas vakarienės - ant laužo kelias valandas Tadžine troškintos daržovės. Valgoma buvo rankomis, naudojantis plėšoma duona. Po arbatos ceremonijos gavau ir vietą pas austrą Martin palapinėj.

Penktadienį ilsėjausi. Šeštadienis buvo skelbiamas, kaip oficiali tranzuotojų susitikimo pradžios diena, tad kilo panika dėl per didelio žmonių skaičiaus. Taip atsirado Flinstounų stovyklavietė kitoje kanjono pusėje. Popietė prabėgo su giliais apmastymais kas aš, iš kur aš, kur aš ir kodėl aš. Vyrukas, turėjęs karjeros galimybes, mylinčią merginą, aktyvų laisvalaikį ir turbūt viską, ko reikėtų tam idiliškai idealiam gyvenimui mūsų visuomenėje.Vyrukas iš mažos šalies Lietuvos, mažo miesto pavadinimu Kaunas. Afrikoj. Kodėl? Todėl, kad mano gyvenime manęs nebuvo. Kasdien prabusdavau ir užmigdavau tik su viena mintim: kur, kada ir kaip toliau. Ir bijojau tik vieno. Jei pasirinksiu tą idealų gyvenimą, sėdėdamas savo namo verandoj, perkopęs septintą dešimtį, suprasiu, jog suklydau. Todėl, jog tiek gyvenimas, tiek galva buvo pilni betvarkės. Jovalo, kurio būdamas toje pekloje nebesugebėjau sutvarkyti. Gyvenam laikais, kai mūsų gyvenimai suplanuoti, sustyguoti, sudėlioti. Apsikraunam darbais, tikslais. Įsispraudžiam į laiko ir vietos rėmus. Ir vienintelis būdas atrasti kažką nuostabaus - palikti savo komforto zoną ir pasiklysti. Senokai tai žinojau, bet tik dabar to taip prireikė.  Pasaulio suvokimas apsivertė dar kartelį. Po dviejų skirtingų spagečių patiekalų ir dar dviejų sriubų(viena iš jų Bisara) ir saldžios mėtų arbatos pradėjo linoti. Labai džiaugiausi turėdamas vietą palapinėje.

Sekmadienis prasidėjo vangiai. Vakarykštė meksikietiška Peter suktinė taip lengvai palydėjo, jog užmigau pamiršęs, jog ką tik gavau spyrį į dantis nuo gyvenimo. Tad tik pramerkęs akis pajutau skausmą. Jam numalšinti ir viską apsvarstyti pasirinkau maisto atsargų pildymo misiją. Peter ištuštino savo kuprinę, visi surašė kam ko asmeniškai trūksta, aptarėm ko reikia bendrai. Artimiausias miestas su prekystaliais - Aourir. Geras pusvalandis žygiuojant nuokalne iki parking‘o. Iš ten buvau mesteltas iki Almos, o iš jos į miesteliukštį. Pirmas tikslas - Colos ir cigaretės derinys. Sėdėjau pagrindinėje, trišalėje miestelio sankryžoje, visus garsus užgožė iš ausinių sklindanti Ben Howard-Keep your head up, dūmojau, gurkšnojau šaltą Colą ir dairiausi po Afriką. Dėl tokių akimirkų darau tai, ką darau. Atėjo ramybė. Gavau atsakymą į vieną iš trijų klausimų. Ir neįkasi. Ir nepasiskųsi. Ir kaltų nėra. Tiesiog toks įdomus tas gyvenimas. Tiesiog taip vynas tampa dar skanesnis.

Apsipirkinėti pasirodė be galo smagu. Kolegos buvo susakę vidutines produktų kainas, tad be jokių skrupulų atmušinėjau turisto įvaizdį ir deramai derėjausi. Mandarinai, bananai, apelsinai, bulvės, morkos, cukinijos, kuskusas, datulės, sardinės, kava, aliejus, duona. Viskas skirtingose vietose, toje plačioje, trumpoje gatvelėje.

Tranzuoti atgal sekėsi taip pat lengvai. Vienas vairuotojas beveik (30km) iki Paradise Valley(PV). Žygiuojant atgal į stovyklavietę išgirdau tai, ką tikiuosi išgirst kiekviename užkampy - lietuvių kalbą. Mantas ir Urtė su grupe tautiečių atvyko į Agadir gaudyti bangų.
Rimtai susikaupus ir užsikabarojus iki stovyklos, kilo smalsumas, kiek, visgi, svorio užnešiau. Viską išrykiavus - 15kg maisto. Badu nemirsim. Siesta, tad kas maudosi, o kas pasislėpę šešėliuose rašliavoja. Vėliau išsitraukiau kamuoliukus ir pradėjau mokytis žongliruoti. Vakarienei Fahd, kaip visad, užtaisė nuostabų patiekalą iš to, ką parnešiau.

Debesuotas ir gaivus rytas. Guliu hamake, Rojaus slėnio šlaite, ausys užkimštos dvasios muzika. Galvoje žongliruoju gyvenimo scenarijais. Tai vienas nuostabių kelionės bruožų. Sutikti žmonės plečia tavo akiratį.
Su laiku supratau, jog dabartinis visuomenės modelis manęs netenkina. Parduoti savo gyvenimą dienų dalimis, didžiają dalį atiduoti visokio plauko mokeščiam ir tikėtis, jog kažkam davus tau laisvo laiko (taip vadinamas atostogos), turėsi pakankamai išteklių įgyvendinti savas svajas. Kažko aš čia nesupratau. Visą laiką svajojau apie laisvę ir keliones. Tad pribrendo laikas. Atsikračiau daiktų ir su tuo, kas liko, leidausi į kelią. Ir likau šokiruotas. Nors esu ten, kur noriu ir darau tai, ką noriu, vistiek jaučiuosi purvinai tuščias. Prieš išvykdamas buvau įtikėjęs ir visiem pasakojau, jog tai Mano gyvenimas, Mano dienos ir Mano svajonės. Tai buvo egoizmas aukščiausiame lygmenyje ir aš tuo mėgavausi. Bet užteko savaitę pagyventi savo svajonėj, kad suvokčiau, jog stiklinė tik puspilnė. Dar reikia atrasti, kuo turėčiau užpildyti kitą pusę, bet jau turiu įtarimą.

Mane visada domino žmonių istorijos. Kas, iš kur ir kodėl. Kolkas, visi sutikti nomad keliautojai turi vieną bendrą bruožą. Visi mes pasiklydę matricoj. Outkast`ai ieškantys atsakymų. Ištrūkę iš žiurkių rato, bet paklydę laboratorijoje. Žmonės, pasinėrę į mokslą, muziką, meną, meditaciją ir visokio plauko dvasinius mokymus, atsakymų vistiek  ieško kelyje. Čia, būdami vieni prieš visą pasaulį, mes bandome suvokti, kas mes, ką mes norime pasiimti iš gyvenimo... Ir ką galime duoti...

Skaitinėju Antoine de Saint-Exupery:
"Ir pamažu mano žemėlapio Ispanija šiame šviesiame kambaryje virto pasakų šalimi. Žymėjausi kryželiais aerodromus ir žabangas. Pasižymėjau tą fermerį, tuos trisdešimt avinų, tą upokšnį. Tiksliai pasiženklinau ir tą ganyklą, kuria visiškai nesidomėjo geografai."
Iš tiesų, po kiekvienos kelionės mano matomas žemėlapis tampa gyvesnis.

Rojau slėnį šešiasdešimtaisiais aptiko vokiečių hipių porelė ir apsistojo jame metams. Vanduo iš šaltinių, figos, datulės iš slėnio. Jie ir pavadino šią vietą Rojaus slėniu.

Išsivertęs iš hamako užsikaičiau truputį kavos ant laužo ir prisėdau skatinėti. Alex mokė Redwane vokiečių kalbos. Vaikinukas neįtikėtinai imlus kalboms. Jau gali vesti labai laužytą ir paprastą pokalbį šešiomis kalbomis. Užklydus Halid, mano šiaurinei žvaigždei, šiame Afrikos kampelyje, skaitiniai baigėsi ir ėmėmės aptarinėti visuomenės, bendruomenių. Taip pat jis dalinosi gyvenimo kely ypatumais, žiniomis apie vartus į Sacharą. Nusprendžiau kartu su juo aplankyti Flinstounų stovyklą. Įrengta akmenų užuovėjoj ir medžių paunksmėj. Kailas, Maiklas, Makenzi, Vine, švedas, Halid, Vilma ir Toffe. Vilma, kerinčių akių savininkė iš Parnu(Estija), gamino pietus, tad prisėdau ant akmenų ir apturėjom smagų pokalbį apie viską. Ji ilgą laiką ieškojo atsakymų įvairiuose bendruomenėse, kol galiausiai nusprendė pasitikėti visata ir go with a flow. Vėliau Halid papasakojo, jog Vilma ir Alex į Maroką atskrido kartu. Tik jų keliai išsiskyrė. Papietavus buvo pats laikas arbatai. Pasirodė ir Xabi su dviem naujokais. Halid ruošėsi žvejoti, tad gavau ekskursiją keliaujant pro kanjono baseinus. Palikau jį minkantį tešlą masalui ir parsiropščiau į stovyklą. Sutemus prie stovyklos prisijungė čekas, kanadietis ir amerikietis. Antrą vakarą slėnyje lyja. Lietaus lašai buvo kultūringi ir laikinai kažkur užtruko, kol pavalgėm. Visą dieną gamino Redwane. Procesas atrodė baisiai, bet rezultatas tikrai neprastas.

Rytas neįtikėtinai vėjuotas. Devyni vyrukai stojo į ratą ir aptarinėjo visokių pasaulio kampelių ypatumus. Po Harira sriubos visi rodė žongliravimo sugebėjimus. Kalba pakrypo apie tattoo. Čekas, keliaujantis su paraglide įranga, jau turėjo "Man on a line" iliustracija. Ir nutiko tai, kas jau kaip ir nebestebina. Brece pasiūlė padaryti tattoo visiem norintiems. Paprasta adata ir indiškas rašalas. Taip Rene buvo paženklintas Berberų ženklu. Diena, kaip ir rytas, vėjuota, tad visi slapstosi kaip kas išgali.

"Jis graušis, kam niekais eina jo narsa ir grįš čionai, kur kiekvienas žingsnis verčia smarkiai plakti širdį, lyg žengtumei į didėlę meilę."

"Nesigailiu nieko. Aš lošiau, aš pralošiau. Toks jau mano amatas. Bet, ką bepasakytum, aš kvėpavau jūrų oru, aš kvėpavau juo!"

" Tiesa-tai ne tas, ką paviršiuje matome. .. . Jei ta religija, ta kultūra, tas vertybių matas, ta veikimo forma, o ne kuri kita leidžia žmogui pajusti sielos pilnatvę, padeda išsiskleisti jame žmogiškajai didybei, kurios jis nė nemanė turįs, tai, vadinasi, kaip tik tas vertybių matas, ta kultūra, ta veikimo forma ir yra tikroji žmogaus tiesa. Na, o ką turi veikti logika? Ogi tegu sukasi, kaip išmano, kad paaiškintų gyvenimą."

Vėjas siautėjo visą dieną ir visą naktį. Nurimo tik paryčiais. Xabi su Fahd ir Martin evakavosi, tad miegojau Peter palapinėj. Su Alex buvom suplanave leistis į Aourir, susirasti pigų viešbutį su dušais, lovomis ir wifi. Deja, miestely radom tik viešbutį už 300DH ir studiją už 200DH. Tai buvo per brangu, tad palikau kolegą interneto kavinėje, pasipildžiau maisto atsargas ir leidausi atgal. Kelias buvo tuščias, tad įtariau, jog tek palengvinti piniginę. Bet dar kartą suveikė `stay in trust`. Gavau lenkų porelę su nuomotu auto, kuriame net veikė oro kondicionierius. Base camp sėdėjo Kailas, Halid ir krūvelė visokio plauko keliautojų, Škotas kepė duoną, šunys, tik išlipę iš vandens, voliojosi smėly. O mes kūrenom kaljaną ir bendravom. Pasirodo, Kailas praleido 20 metų USA armijoj. Užsiropščiau į stovyklą, užkandau ir prisėdau prie rašliavų. Vakarop grįžo Brece su porele naujokų ir kažkur užtrukęs Alex. Peter išvyko, tad teko glaustis Redwane palapinėj. Gal dėl prisvilusios vakarienės, gal dėl siauros vietos palapinėj, o gal dėl mindblock`o  naktis bėgo lėtai ir prastai. Užtat džiugino rytinė kava. Niekaip neatsikratau nikotino monstro, tad leidausi į cigarečių paieškas. Apačioj sutikau Halid, Vilmą, beišvykstantį Redwane. Pridaviau užsakymą ir slėniu pasileidau į Flintstounų stovyklą kalbinti Kailo apie savanoriavimą prie Essaouir. Prieš pat pakilimą užkalbino prancūzų porelė. Prisėdau arbatos. Dreduotoji Helena ir Ben, su trim draugais pasistatė namelį Prancūzijos kalnuose, gyvena perdirbdami viską. Helena darbuojasi/savanoriauja sužeistų laukinių gyvūnų globoj, Ben piešia. Jauni ir įdomūs žmonės.

Fotoaparatas išsikrovė, mobilus irgi tuoj išsems energijos atsargas. Seven nation army ausyse ir deginimosi sesija tuščioje stovykloje vaikščiojant tik su apatiniais.

Šįryt, pabudęs, supratau, jog pasisėmiau pakankamai energijos ir drąsos iš PV. Renku info ir mausiu į dykumą.

Kvailos žinutės ir nepasitikėjimas iš namų fronto. Mama, nejau rimtai manai, kad dykumoje ar kalnuose man labiau reikia tris kilogramus sveriančio kompiuterio, nei tiek pat sveriančios palapinės..?

Fake it till you make it.

Mes nesam blogi. Mes tiesiog savo siauro egoistiško mąstymo aukos.

Būtų graudu, jei nebūtų juokinga. Vakarop Alex užkandžiavo, o aš dirbtiniam pavėsy nagrinėjau Maroko žemėlapį. Ir sulaukėm svečių. Uždusę ir nusiplukę iki mūsų užsiropštė du uniformuoti viešosios tvarkos prižiūrėtojai ir du senoliai inspektoriai. Stovyklavietėj stovėjo dvi palapinės, o pakrūmėse gulėjo dar dvi kuprinės. Atsitiktine tvarka iškratę Alex palapinę ir išpurtę mano kišenes, rūščiais veidais pareiškė, jog palapinės nacionaliniam parke negerai ir, kad iškylauti čia griežtai draudžiama. Gražiai paprašę gavom leidimą pasilikti iki ryto.

Saulei besileidžiant grįžo Brece(vaikinukas iš Kalifornijos, bet metus praleido Latvijoj). Jo pageidavimu gaminom barščius. Kroatė Alisa paklydo pakeliui į stovyklą, tad organizavom paiešką. Buvo verta, nes po sočiųjų barščių ji pagamino karštą šokoladą iš kakavos ir alyvuogių aliejaus. Dvasinis orgazmas nuo pirmo kąsnio. Skanaujant šį nuostabų desertą pokalbio tema išsivystė iki idėjos, jog pasėdėti kalėjime už bučinius viešumoje būtų faktas, kuriuo galėtum didžiuotis.

Tamsoje pasirodė dvi prožektorių švieselės. Toffe su Halid užsuko aplankyt. Kelias valandas gurkšnojom mano atrastą datulių arbatą, šnekėjom apie šalį ir pasišviesdami ciklopu keliavom po Maroko žemėlapį. Mano šiaurinė žvaigždė žinojo, jog ryt policija reiduos Flinstounų stovyklą, tad Brece ir Alex nusprendė organizuot grupinę buto nuomą Taghazut, o aš sulaukiau kvietimo prisijungti prie Halid komandos dar vienai nakčiai. Svečiam nusileidus nuo kalno, sugulėm po tūkstančio žvaigždžių dangum. Dylantis mėnulis išlindo iš už kalno tik antrą valandą nakties ir nušvietė visą slėnį savo sidabriniu blizgesiu.

Rytas prasidėjo nuo kavos, prie kurios, galiausiai, atlikom mainus su Brece. Gavau tentą, iš kurio galėsiu organizuotis pastogę nuo lietaus ir vėjo. Vėl užklydo draugas marokietis. Jis su Toffee naktį praleido urvuose, tad visą kūną dengė storas klinčių sluoksnis. Nusileidom iki paskutinio baseino , kur prie mūsų  prisidėjo visa komanda. Nužygiavę giliau į slėnį radom vietą, kurioje glausimės šiąnakt. Pradėjus gaminti pietus, pro šalį pražingsniavo įprasta porelė amerikiečių su gidu. Sėdėjau ant uolų ir rašliavojau, kai garsas atsklidęs iš gilumo, atėmė amą. Porelė užsinešė kažkokią garso tachniką ir užpildė kanjoną neįtikėtinai gražia simfonija. Pakėlus akis ir įsižiūrėjus gilyn, kanjono posūkyje galėjai įžiūrėti moterį, atliekančią jogos pratimus. Jie filmavo. O aš sėdėjau be žado ir mėgavausi akimirka.

...Jie gali imti duoną nuo žemės ir su ja rankomis valgyti gamilą tiesiai iš puodo, bet arbatos stiklinės kaskart turi blizgėti kaip krištolas.

Gamila pietum, mandarinai desertui. Truputį pavirškinus sugalvojau išsiskalbti džemperį. Paskutiniam baseine aptikau grupelę vokiečių, tad teko luktelti, kol jie išsiskirstis. Laikas neprailgo, nes pasirodė ir Vilma. Įsitaisę ant saulutės nagrinėjom žmonių mąstymo užkaborius. Pokalbyje paminėjom vipasaną, Tibetą, proto valymą, norų bezdžionėlės prisijaukinimą ir dresiravimą. Idėja, jog niekur nedingstame, ir suvokimas, kad reik susikoncentruoti į plotelį po nosimi, kol apsivalysi ir viskas išsispręs. Problemos nesusitvarko būnant tame pačiame lygyje. Tik apsivalęs, pakilęs aukščiau gali matyti problemą kitu kampu ir ją spręsti.

Grįžęs į stovyklą nusprendžiau palengvinti kupriuką. Halid atiteko bridžai, Vilma nusprendė, jog iš 66NORT marškinėlių pasidarys sijoną, o dar keli marškinėliai su laiku ras savo šeimininkus. Susirinkus kupriuką atgal, užsiminiau, jog turiu kuskuso. Visgi penktadienis. Vyrukai sumanė iš jo, trupučio miltų, alyvuogių aliejaus ir vandens kepti duoną-Harša. Ilgai diskutavo kažką arabiškai. Toffee išvertė, jog nėra ant ko kepti duonos. Visiem tiko mano pasiūlymas rasti plokščią akmenį ir naudoti jį ant laužo. Paieškas laimėjo Halid. Buvo nuostabus vakaras su penkiais vietiniais ir sese is Estijos. Naktinėjant gimė idėja ryt organizuot pirtelę iš Toffee turimo plastiko, tad pasilikau dar vienai dienai.

.... Mes gyvenam ne kartą ir kiekvienam savo pasirodyme mokomės apie ir iš visko. Gal dėl to turiu tokį tvirtą norą mokytis iš pasaulio...

-Society is a crazy bitch.
-No, society is a bitch and we are crazy.

Po vakarinio pokalbio su mama, vienas vaikinukas norėjo pasakyti, jog jo mama sveikinasi su visais. O gavosi Taip:

-My mother is high

Naktį išbandžiau papraščiausią pastogės variantą: tiesiog apkloti kuprinę ir save tentu. Nepasiteisino. Didelis minusas, jog naktį iškvėptų garų kondensatas renkasi ant vidinės tento pusės ir to pasekoje drėgsta miegmaišis. Bet tai bus geriausias variantas, jei papulsiu į lietų.

Rytas ilgas ir lėtas. Toffee leidosi miestan, tad vėl užsisakiau Markizių. Pasimėgavau arbata su prancūzais, apžiūrėdamas Helenos fosilijų kolekciją. Po vėlyvų pusryčių pasidaviau srovei ir leidausi į žygį su Vilma ir Halid. Kulniavom kalnų keliukasi aptarinėdami Maroko istoriją, vietinius augalus, klimatą ir numatomas keliones. Po poros valandų pasiekėm kitą slėnį. Pamirkę kojas lediniam vandeny nusprendėm grįžti atgal išeidami iš slėnio per artimiausią kaimelį ir susitranzuoti transportą pagrindiniame kelyje. Pakeliui skynėm datules tiesiai nuo palmių ir mėgavomės žalių laukų vaizdais. Jau kuris laikas, kaip visa mano elektronika praradusi energijos atsargas, tad negalėsiu pasidalinti tais kerinčiais vaizdais. Gal taip ir geriau. Bus paskata patiems apsilankyti.
Pasiekę pagrindinį kelią pasukom mum reikiama linkme. Vietinis šuo lydėjo priešaky ir bandė perkąst padangas mūsų tranzavimui nepasidavusiems automobiliams. Kalnai labai turtingi vaizdais ir už kiekvieno posūkio norėjosi prisėst ir gėrėtis . Po geros valandos akis užkliuvo už atstumą nurodančio stulpelio. Immouzer 12km. Ar gali būti, jog miestelyje pasirinkome priešingą kryptį? Halidas tik nusijuokė. Atsižvelgiant į kalnų išsidėstymą ir saulės kelią danguje tikrai judėjom teisinga linkme. Bet stulpelio įpūsta abejonė niekur nedingo, tad užtikę piemenį uždavėm kankinantį klausimą. Atsakymas buvo mūsų nenaudai. Dar kartą būtų graudu, jei nebūtų juokinga. Saulei įkopus į paskutinę šviesos valandą pasukom atgal. Kad kelias neprailgtų plakėm liežuviais apie viską, kas ateidavo į galvą. Vystėm idėją, kaip atsivežti į Maroką rugių, juos auginti ir kepti mūsų taip pamėgta juodą duoną. Ugnies kamuoliui danguje artėjant link horizonto ir nudažant jį nuostabia spalvų palete, po truputi vėso ir oras. Šuo vis dar bindzeno pašonėj. Vilma jį pakrikštijo Cuello Piligrimo šunėku. Aptikom dar vieną kalnų keliuką, kuris gerokai sutrumpino serpantinais vedantį kelią. Ir pagaliau, jau tamsoj, mūsų pasigailėjo ir sustojo vietinis darbininkas. Skriejant keliu jau įsivaizdavau, kaip lengvai nuo parking‘o prabėgsim Rojaus slėniu ir pasiekę stovyklavietę atsikvėpsim. Bet čia mano kelrodė žvaigždė iškrėtė dar vieną pokštą. Jo paprašytas vairuotojas mus paleido in the middle of nowhere. Halid nusprendė, jog tiesiai arčiau. Visiškoj tamsoj, laviruodami tarp kaktusų ir spygliuotų krūmų pradėjom nusileidimą trupančių uolienų šlaitu. Nuvargęs kūnas krėtė pokštus. Tai vertė dar labiau susikoncentruoti. Oro temperatūra neberūpėjo, nes suaktyvinta kraujotaka kaitino kūną. Tai truko gerą valandą. Pasiekus kanjono dugną tesinorėjo prigult. Bet pažinom vietovę ir žinojom, jog iki stovyklos tik dešimt minučių kelio, tad pasileidom išdžiuvusios upės vaga aukštyn. Po vakarienės sugulėm ant uolų, klausėmės Bethoveno ir stebėjom žvaigždes. Arbatą keitė kava ir vakaras tęsėsi. Visi užsivilko Dželabas. Man atiteko vienintelė atliekama-Vilmos purpurinė ornamentuotoji. Šokom aplink laužą ir garsiai kvatojomės. Išnaudoję paskutines energijos atsargas visi aprimo ir diena nugrimzdo į sapnus.

Naktį jaučiau, jog daugelis raumenų pertempti, tad tik išsiritęs iš miegmaišio pradėjau mankštintis. Vilma, su šypsena stebėjusi šį meškos šokį, pasiūlė užbaigti mankštą pasiplaukiojimu. Paskutiniam baseine išbandžiau kelias šuolių pakopas ir buvau supažindintas su Felix. Belgų olandas iš Norvegijos. Popietė vangiai slinko stovykloje, kol nepasirodė policija. Pirmasis juos pastebėjo Halid, einantis parnešti vandens, tad turėjau užtektinai laiko apsimesti tolumoj klaidžiojančiu turistu, pasiekti urvą ir jame pasislėpti. Valandos pakako. Su žinia, jog vėl reiks išsikelti, nusprendėm palikti kelis vyrukus kept Haršos, o patys leistis į žvalgybą. Radom visai neblogą mini kanjoną šalia Flinstounų stovyklos. O, kad jau buvom ten, tai ir užsibuvusį puodą sugalvojom atsiimti. Ir užvirė turgus. Halidas ėmėsi gaminti maistą naujai žmonių grupei, pasirodė dar daugiau naujokų, paparacių šventė, žemėlapių nagrinėjimas. Nuo laužo atsklido kažkieno prisistatymas `Lietuvis`. Vilius, gyvena Amerikoj, atskrido iš sportinio intereso nutranzuoti į Kanarų salas.

Užslinkus nakčiai grįžom į stovyklą. Užkandom aptarinėdami narkotines medžiagas. Dar niekad negirdėjau taip detaliai, moksliškai kalbant apie įvairių psichotropinių medžiagų sudėtį ir jų poveikį žmogaus regėjimui ar mintims. Taip, jie - pasyvūs narkomanai, bet kokie aistringi. Felix užrašė kelis šaltinius, kad galėčiau pasidomėti. Ypač įdomi tema pasirodė narkotikas, kurį gamina mūsų smegenys sapnuojant-DMT. Buvo kalbama apie jo poveikį sąmonės ir pasąmonės ryšiui.  Vėliau sutarėm, jog ši naktis nuostabiai tinka nakvynei urve. Halid, Vilma, Felix ir aš leidomės patirti nuotykių.

Urvas prasideda kaip metro skersmens skylė sienoje. Pasiėmėm vandens, pasidarėm šviestuvus iš penkių litrų vandens butelių ir žvakių (vis jaukiau) ir lindom. Tunelis, geriausiu atveju, praplatėja tiek, kad galima atsistoti, o blogiausiu atveju - ropoji keturiom. Nuo pat pradžių jautėsi, jog kylam. Įlindus kelis šimtus metrų oro temperatūra neįtikėtinai pakilo. Išsirengėm iki apatinių, daiktus sandariai susipakavom ir judėjom toliau. Vietomis kelią pastojo didžiuliai akmenys, tad turėjom spraustis, šliaužti tarp lubų ir akmens, kol persirisdavom į kitą pusę. Pasiekus 90 laipsnių posūkį, kuriame kaip ir susiformuoja kambarys, galėjai jausti iš kažkur atsklindantį gaivaus oro gūsį. Dar giliau radome puikią vietą daiktams palikti. Kuo giliau, tuo drėgniau. Daugiau klinčių ir vandens balų. Visur matosi šikšnosparnių išmatos. Pasiekėm vietą, kur tunelis šakojasi į dvi dalis, kurios už 15metrų vėl susijungia. Viena iš jų užversta, o prasispraudus pro siaurają tunelio atšaką atsiduri ankštoje, aukštoje erdvėje. Viena siena kaip siena, o kitoje, maždaug keturių metrų aukštyje tunelis tęsiasi toliau. Kas kaip sugebėjo, tas taip užsiropštė. Įlindus dar giliau, urvas pradeda leistis ir siaurėti. Pirmus dešimt metrų dar gali stovėti ir eiti, o vėliau seka koks šimtas metrų ypatingai tiesios, metro skersmens ir kokių trisdešimties laipsnių nuolydžio atkarpa, visa padengta klintimis. Pusiau ropodami žąsyte, pusiau čiuoždami ant užpakalių ir iš netikėtumo kvatodami kaip vaikai leidomės gilyn. Deja, viskas turi pabaigą. Galiausiai klintys tampa gličia mase ir tunelis panyra po vandeniu. Suformavus gyvą grandinę dar bandėm įkišt nosį giliau, bet per siaura. Sėdėjom toje baloje ir dalinomės įspūdžiais. Kažkas pradėjo purvo karą. Ciklopai kentėjo gana smarkiai. Kad jau purvintis, tai iki galo. Išsitepliojom kūnus pilnai ir po truputį rioglinomės atgal. Nuovargis pakirto visus. Visgi, ilgą dieną pasidarėm. Pasiekus vietą, kurioje nusirenginėjom, įsirengėm nakvynės guolius ir sugulėm. Žvakių šviesa maloniai šildė, o žmonėm nurimus, virš galvų pradėjo skrajot ir naktiniai gyventojai. Taip ir sumigom.

Po truputi budinomės ir judėjom link šviesos tunelio gale. Lauke uolas jau šildė saulutė. Papusryčiavom, susirinkom daiktus ir persikėlėm prie paskutinio baseino. Pasirodo, tąnakt flinstounų stovyklą aplankė vietinis jaunimas ir kilo rimtos muštynės, dėl arabų-berberų nesutarimų, tad prie baseino rinkosi visi. Taip diena ir bėgo: bendraujant su visais, gaminant maistą ir juo dalinantis, besimaudant ir besišildant prieš saulę. Išžvalgius naujausią vietą stovyklavimui į ją visi ir sugūžėjom. Diena į slėnį grįžo iš po Rainbow meet`o Maroke užsilike keli tautiečiai. Tą vakarą aplink laužą sėdėjo bene dvidešimt įvairaus plauko keistuolių. Ir tarp jų buvom net keturiese iš Lietuvos. Ir vienas kito nepažinojom ankščiau. Visiem vis kyla klausimas, kodėl mes, lietuviai, tiek daug keliaujam? Visi visur sutinka mūsiškius, nors šalis tai mažulytė. Vakaras taip ir rimo. Gitara, laužas, dainos, arbata ir miegas.

Ryte supratau, jog laikas judėt. Susipakavau, pasisėdėjau su arbata, palikau visus miegančius ir iškulniavau. Palikau slėnį, nutranzavau iki Aourir. Papusryčiavau sėdėdamas su vietiniais ant betoninio atitvaro ir stebėdamas eismą. Pasigavau autobusą į Agadir. Halid buvo rekomendavęs iškart jį prašokt iki Inezgane. Tad išlipęs Agadire susiradau autobusą į priemestį. Atsidūriau čigoniškuose gariūnuose. Gyvenimas virte virė. Vidinis kompasas vedė teisingai ir atsidūriau viešbutukų gatvėj. Vietos gavau tik penktajame. Taip visą popietę ir praleidau varvindamas akis į monitorių, rašydamas, bendraudamas ir besidomėdamas tolesnėm kryptimis. Nesiskutęs ir nešvarus, visa galva už visus aukštesnis ir gerokai šviesesnės odos, makalavausi Agadir priemiesčio gatvelėmis. Derėjausi su turgaus prekeiviais ir judėjau su minia kaip vietinis.. Nerealūs pojūčiai. Ir staiga, iš garsiakalbių pasigirdus vakarinei maldai, prekeiviai ir pirkėjai suguža į aikštės pakraštį ir atsiklaupę pradeda melstis.

" Tiesa-tai ne tas, ką paviršiuje matome. .. . Jei ta religija, ta kultūra, tas vertybių matas, ta veikimo forma, o ne kuri kita leidžia žmogui pajusti sielos pilnatvę, padeda išsiskleisti jame žmogiškajai didybei, kurios jis nė nemanė turįs, tai, vadinasi, kaip tik tas vertybių matas, ta kultūra, ta veikimo forma ir yra tikroji žmogaus tiesa. Na, o ką turi veikti logika? Ogi tegu sukasi, kaip išmano, kad paaiškintų gyvenimą."