Link Dykumos

Vėl išlipus iš komforto zonos smegenėlės irgi įsijungė. Visą naktį planavo, skaičiavo, spėliojo. Rytas aktyvus ir produktyvus. Pagaliau nusipirkau Maroko žemėlapį, išsikeičiau truputi pinigų maistui, papusryčiavau, atlikau paskutinius `būtinus` darbus online ir pajudėjau. Nors ir priemestis, nusimatė dviejų valandų išėjimas. Kulniuojant riebų pusvalandį  viską palengvino neprašytas sustojęs motociklas su priekaba. Skriejom miesto gatvvėmis visiem besišypsodami. Išleido prie Grand taxi sustojimo, iš kurio vežama į Tafraout. Būtent iki ten ir planavau žingsniuoti. Deja, miestas čia toli gražu nesibaigė. Teko eiti toliau. Po penketos minučių padariau spredimą, už kurį vėliau išdėjau save į šuns dienas. Sustojo vyrukas ir paklausė kur keliauju. Jo tikslas buvo Tiznit ir kuo piečiau esanti dykuma. Tai nesutapo su šios dienos mano planu, tad atsisakiau. Jam nuvažiavus, galvoje,, pradėjo žaisti beždžionėlė, modeliuodama visus nuostabių patirčių scenarijus, kurių katik atsisakiau. Vėliau pradėjo kelt nerimą ar teisingą kelią pasirinkau. Tarp palmių pasislėpę ir greitį matuojantys žandarai patikino, jog viskas gerai. Sustojus TOYOTA džipui, važiuojančiam, irgi, į Tiznit-nebesilaužiau. Pasidaviau ir marokietiškam mandagumui. Pakeliui gavau epelsinų, o prieš atsisveikinant Tiznite buvau dar ir pavaišintas pietumis. Salotos, ryžiai, Tažinas, bulvytės, Cola, vanduo. Prisikirtau už dvi dienas.
Išėjimas iš Tiznit buvo trupas, bet labai karštas. Kelias tuščias. Po pusvalandžio sustojęs kemperis kiek išmušė iš vėžių teigdamas, jog čia ne tas kelias, bet vietinis vairuotojas greit patvirtino mano pasirinkimą. Kuprinė stovėjo prie kelio, o pats vis slapščiausi pakelės medžio šešėlyje. Pagaliau nukoviau vietinį važiuojantį iki Anzi. Bent kažkiek pasistumėjau. Stay in trust! Sustojo autobusiukas. Iš pirmo žvilgsnio hipių senelių porelė ir trys anūkai. Vėliau paaiškės, jog viskas ne taip paprasta. Jie judėjo link Tafraout ir ieškojo vietos stovyklavietei, tad man buvo pakeliui. Nežinau ar tik man taip ir ar visas Marokas toks, bet kelio vaidai atėmė kvapą. Sustojom aukščiausiam taške apsidairyt. Sulaukiau pasiūlymo nakčiai prisijungti prie stovyklos, o ryt kartu judėti toliau. Dar gerą valandą gerėjomės krašto vaizdais, kol tarp kalnų radom puikią vietą nakčiai.

Pasirodo Žil ir Kristina-du senyvi edukologai, apsiėmę tris vikinukus, kurių vaikystė buvo itin sunki, jau du mėnesius keliauja kartu.  Paaugliai ištraukti iš savo įprastos aplinkos mokosi gyventi, gaminti, taupyti, etinių normų, istorijos ir viso to, ko reikia norint normaliai funcionuoti visuomenėje. Pvz.: keturiolikmetis tik šioj kelionėj pradėjo mokytis asmeninės higienos.
Man prilibdė svečio etiketę, tad beliko mėgautis vakaru. Alus įrengus stovyklą, tažinas su žuvim ir vynu, apvirti ir pakepinti bananai su NUTELA! 

Buvo įdomu stebėti, kaip vikinukai vis dar kukliai uždavinėja klausimus, o senoliai kuo išsamiau į juos atsakinėja. Nakčiai gavau VISĄ vienvietę Quechua 2sec. palapinę.
Pusryčiams skrudinta duona su džemu ar sviestu ir sūriu, plius kava. Prabangiai. Susipakavom ir tęsėm kelionę vaizdingu keliu. Po geros valandos pasiekėm Tafraout. Čia mūsų keliai ir išsiskyrė, nes jie traukė link Agadir savaitėlę pažvejoti. Pasipildžiau maisto ir vandens atsargas, išsiklausinėjau man reikiamų krypčių ir patraukiau iš miesto Mėlynų akmenų(ISORIJA) ieškot. Apžiūrėjęs slėnį įsitaisiau riedulių pavėsyje. Žinojau, jog naktį leisiu kažkur čia, tad tiesiog mėgavausi popietę stebėdamas horizontą, spresdamas dar Vilniaus oro uoste pirktus kryžiažodžius ir krimsdamas datules su migdolais. Vakarėjant sustiprėjo vėjas, tad leidausi į rimtesnės užuovėjos paieškas. Naujoji vieta gal ir nebuvo neužpučiaa, bet bent jau saulutė šildė. Apžiūrinėjant naujos stovyklos prieigas pastebėjau plyšį tarp/po rieduliais. Smalsumo vedamas įkišau nosį apsidairyti. O ten trijų kambarių apartamentai. Taip-lubos žemos, taip-kiek dulkėtaa, bet užtat nei vėjas, nei lietus čia tikrzi nebaisūs. Pasiklojau guolį, užsikaičiau arbatos, pasiemiau vakarienę ie užsiropščiau nuo didžiūjų riedulių  palydėti saulės. Gerėjauso žodžiais neapsakomu, kerinčiu vaizdu ir visiška tyla, kol pilnai sutemo. Išsiskalbiau dantis ir priguliau naujos dienos pasitikti.
Naujam bute saulė nekepio, tad pabudau vėlai. Susirinkau mantą ir patraukiau dar nebandytu keliu atgal į miestą. Graži gyvenvietė-jauki. Vakarienei užsimaniau bulvių košės su sardinėm ir svogūnais, plius reikėjo naujų baterijų ciklopui, tad vėl linksminau prekeivius gestai užpildydamas prancūzų kalbos spragą. Išėjau iš Tafraout planuojama kryptimi ir įsikūriau pakelės šlaite, tarp riedulių. Mėgavausi kraštovaizdžiu. Tik tiek tuo metu tesugebėjau. Gal dėl subtilios mitybos, gal dėl to, jog keliauju vienas, o gal tiesiog dėl karščio reiškėsi apatija. Turėjau kamuoliukus žongliravimui-tingėjau, tuėjau kryžiažodžius-nenorėjau. Tiesiog gulėjau ir mėgavausi.
Atsitraukus nuo vandenyno atkuto ir visokie gyviai. Musės norėjo nugvelbti batus =D
Dar iš Tiznit išvežęs arabas minėjo, jog Tafraout vyks muzikos festivalis. Vakarop perkėliau stovyklą aukščiau ant kalno, deginausi ir klausiausi nuo miesto atsklindančios berberų  muzikos garsų. Išsiviriaubulbikių, pasipjauščiau cibulio, sumečiau žuvėkus ir apturėjau sočią vakarienę leidžiantis saulei. Kramsnoju migdolus, žiūrinėju žemėlapį ir gurkšnoju arbatą kažkur raudonuose anti-atlaso kalnuose.
Kilau septinta. Po valandos jau stovėjau trasoje. Dar po pusvalandžio kažkas mestelėjo iki palankesnės sankryžos. Vėliau, technikas iš muzikos festivalio, nuvežė gerą kelio galą iki paskutinio kelių išsišakojimo judant link Ighrem. Sankryža kažkur aukštai kalnuose. Galvojau, jog jau papuoliau, bet po pusvalandžio senyva vokiečių porelė kaip tik judėjo į tą pusę. Su jais ir žvalgėm kalnų horizontus. Vietomis netgi galėjom įžiūrėti snieguotas Atlaso kalnų viršūnes. Jautėsi, jog lendu gilyn į žemyną. Kaimuose nei vieno nepridengto moterų veido, vaikai bėga paskui automobilį šaukdami "Bon Bon".
Ighrem teko prasieiti nemažą atstumą iki miesto pakraščio. Vaikai reagavo  lyg į Kalėdų senelį. Iš namų ir kiemų bėgo į gatvę ir atsargiai, beveik pašnibždom, sveikinosi "???Boungur???". Suaugusiems spektaklis atrodė lyg mum, kokiam Lekėčių miestelyje juodaodis su kuprine klaustu, kuris kelias link Kauno ir su šypsena bandytu tranzuoti.
Atrodė, jog užstrigau kalnuose. Klydau. Vilkiko vairuotojas, Juzef, vežė benziną į vieną iš Tatos degalinių. Gražiau už kalnus gali būti tik kalnai, kuriuose dar nebuvai. Ir nors arabas nemokėjos nei žodžio angliškai, pakeliui sugebėjom aptart šeimyninius statusus, religinius įsitikinimus, profesijų įpatumus ir dar bala žino ką. Vaišino kava, šokoladukais ir net kišenpinigių sotiems pietums įbruko. Kažkur pusiaukelėj, nei iš šio, nei iš to sustojo, apsiprausė po pakelėj esančiu vandens čiaupu, pasitiesė kilimėlį ir atliko prievolę-pasimeldė. Su šypsenom atsisveikinom Tatoj. O čia daug valstybinių pastatų, beveik rūmų, saugomu uniformuotų vyrukų. Neįprastai plačios ir švarios gatvės. Matyt valdžia dažnai užsuka. Radau ledų už 3DH, kurie tikrai praskaidrino popietę. Pasiekus miesto ribą, buvo jau ketvirta popiet. Tikrai mažai šansų dar pajudėti, bet nebuvo daugiau ką viekt, kaip tik bandyti. Po pusvalandžio tuščiam kely pasirodė žmogysta, atklydusi iš miesto. Skrybėlė, Lenono akinukai nuo saulės, velveto kelnės. Hipis, Emanuelis iš Berlyno. 

Dar vakar su kolega bandė ištranzuoti link Ouarzazate. Bet kelias lyg apleistas,, tad gavo kurt stovyklą pakelėj. Sutarėm, jog jei dar per valandą nieko nepagausiu, prisijungsiu prie jų laužo šiam vakarui. Jam nutolus, beždžionėlė galvoje vėl ėmė žaisti savo žaidimus. Juk negali taip sektis. Per pastarasias kelias savaites tiek žmonių, pavežimų, atradimų, sutapimų. Darėsi neramu, bet kiek smalsu, kafda gi ir kaip žiauriai nepasiseks. Bet ir vėl pasisekė. Žmogus važiavo link kažkokio miesteliukščio, tad mūsų maršrutai sutapo tik 50km. Bet vis pakeliui. Priartėjus lemtingą kelių išsišakojimą, paaiškėjo, jog miesteliūkšty jis užsibus tik pusvalandį, o tada judės būtent į Foum Zguid. Kalnai mažėjo, daugėjo smėlio ir palmių oazių. Mačiau pirmasias kupranugarių kaimenes ganyklose. Besileidžianti saulė viską nudažė neįtikėtinom pastelinėm spalvom. Miestą pasiekėm jau sutemus. Prisiklausęs apie marokiečių svetingumą, jau laukiau prieštaravimo mano įprastam miegojimui gryname ore ir kvietimo šianakt apsistoti jo namuose. Nė velnio-per daug įsijaučiau. Sustojo centre, paleido ir palinkėjo gero kelio. Taip, visiškoje tamsoje, raudona sraigė gavo kulniuoti iš miesto ir ieškotis vietos nakvynei. Kelias vedė per šiam kraštui būdingą, žemą, ilgą, daug atramų turintį tiltą. Why not? Po tiltu gi dar neteko nakvot. Išsirinkau vieną iš bene trisdešimties `kambarių`, įsirengiau guolį, pavakarieniavau ir užbaigiau nuostabią dieną. Naktį siautėjo stiprus vėjas. Ir tik šianakt, po šitiekos kelionių, beveik išleisdamas savajį miegmaišį užtarnauto poilsio, pastebėjau, jog jis neperpučiamas. Kažkaip ankščiau net į galvą neatėjo. Tikra palaima tokia naktį.
Rytą vėjas nesilpnėjo. Išsikuitęs iš po tilto, prisėdau čia pat esančioj degalinėj ir žiaumodamas datules su vietiniu darbuotoju sklaidžiau žemėlapį. Nerimtai jam atrodė mano planas nutranzuoti į Zagorą. Labai mažai mašinų. O aš jam vis kartojau " Man reik tik vienos." Taip jau valandą sėdžiu pakelėj ir laukiu tos vienintelės.

Nuo čia mano smalsumas dėl nesėkmių buvo tenkinamas su kaupu.
Po pusantros valandos paleidau kojas į darbą. Iškart gavau transportą iki posūkio į Zagorą. Tik 120km. Deja, tiesiai ant sankryžos įrengto policijos posto budėtojai, paspaude ranką, griežtai paaiškino, jog šiuo keliu į Zagorą niekas nevažiuoja. Ne veltui mano žemėlapy jis pažymėtas punktyru. Nors galėjau la-intis, jog Alex`o Michelin žemėlapyje jis nurodytas aiškiai. Be to, bent keturi ankščiau užklausti marokiečiai tvvirtino, jog kelias naudojamas. Dabar teks keliauti aplink, per Agdz, susukant papildomus, miglotus 200km Afrikos žemėj. Iš žmonių žvilgsnių susidarė įspūdis, jog baltieji čia tik kemperiuose pravažiuoja.
Po valandos pavežėjo dvidešimt kilometrų į niekur. Dar po 20min sustojo prabangus džipas, su dar prabangesniu arabu, lengvai šnekančiu angliškai ir važiuojančiu labai pakeliui. Nesutarėm tik ties klausimu "How much are you paying for this?" Dar po valandos sustojo `spuogas`. Keliai įsirėžė į panelę, galva rėmė stoga, o senelis, matyt, jaunystėje Maroko ralius išvažinėjęs, nardė per kelią, prastesnį, nei Kauno gatvės, išvengdamas, beveik, visų duobių. Sustojus man reikiamoj sankryžoj bijojau lipt iš automobilio ir svarščiau daryti dar didesnį ratą. Mes buvom vidury plyno slėnio, apsupto kalnų, o ten, kur turėjo būti greitkelis į Agdz, tebuvo buldozerių pradedamo kelio užuomazgos. Visgi išlipau. Nufilmavau vietovę ir pasakiau sau, jei jau ištranzuosiu iš čia, tai bus aukštas laiptelis mano autostopo patirty. Krūva žmonių laukė transporto. Pasirodo autobusai čia ne tik važiuoja, bet važiuoja net po du kartu, nes į vieną visi norintys nesutelpa. Dvidešimt minučių stovėjau dairydamasis ir besijuokdamas iš situacijos. Ir gavau transportą. Tėvas su dviem s9numis. Vyresnėlis vairavo tėčio dar jaunystėj įsigytą MersedesBenz autobusiuką ir taip jį saugojo, jog 90kmx atstumą važiavom dvi valandas. Agdz trūko jaukumo, tad prisigrėbiau maisto, bei vandens ir pajudėjau Zagoros kryptimi. Pasitaikė du arabai, nešnekantys jokia kita kalba, kaip tik savaja, bet važiuojantys beveik iki Zagoros. Tik pakeliui visą laiką kalbėjosi šaukdami  ir pokalbius telefonu tiesiok išrėkdavo. Plius kelias vingiavo palei upės slėnį, pilną palmių oazių, kuriuose išsidėstė daugiakilometrinės gyvenvietės. Suprtau, jog jei būsiu išleistas tokioj, galiu užtrukt kelias valandas, kol išeisiu ir susilaukt per daug dėmesio, tad pasitaikius laukymei, pasiprašiau išleidžiamas. Įsikūriau dauboje, užkandau ir rašliavojau. Iki Zagoros apie 50km, iki dykumos 140km. Saulė baiginėjo leistis. Užteko tos deinos-pavargau.

Ryte, per di valandas susitranzavau tik cigaretę. 2/3 transporto-taxi. O kiti, nors ir važiavo po vieną-nestojo. Čia, turbūt, dar besimokant vairuoti privaloma išmokti tą rūščią veido miną. Po trečios valandos(yra kur tobulėti) jau neberupėjo tranzavimo etiketas. Norėjosi kapoti tas pakeltas rankas, reiškiančias `Soriukas`. Prisiminiau, jog reikia būti maloniu sau ir padariau išlygą savo kelionės nuostatuose. Susistabdžiau taxi iki nelemtos Zagoros. Aišku jie čia irgi su savais niuansais. Sustojo pirmajam miesteliukšty ir perkraustė visus į kitą automobilį. Taip jau dirba ir dalinasi keliaiviais. Didelis miestukas. Ir vėl papuoliau į turizmo išniekintą visuomenę. Visi bandė kaža `prastūmt`. Kuo greičiau iškulniavau iš to beprotnamio. Teko gerokai pasistengti, kol buvau pametėtas 18km iki Tamgroute. Iš ten dar labiau pasistengus ir beveik per prievartą įsikabarojus į automobilį buvau pavežėtas dar 6km. Naujas `in the middle of nowhere` išūkis. Kepinant žiauriai saulei, gavau geras keturias valandas apsvarstyti savo keliavimo/tranzavimo principus ir tų pagailėtų 2eur vertę. Automobilių tai pakankamai, bet kažkodėl į šią pusę važiavo tik tie, kuriuos vaizdžiai vadinu dvasiniais homoseksualais. Antras taxi tadien ir mažam, senam Peugeot universale susitalpinę 10 žmonių pasiekėm  Tagounite. Iškart apsirreiškė turistų pagalbininkas. Ir įdomus sutapimas: dar prieš išvykdamas dairiausi savanoriavimo galimybių Maroke. Dėmesį buvo patraukus galimybė savanoriauti stovykloj, esančioj dykumoje. Pasirodo čia tas pats vyrukas. Tik realybėj jis pasakojo visai kitą istoriją. Vaišino arbata ir vis bandė įsiūlyti savaitės gyvenimą Sacharoj už varganus 40eur. Bėda ta, jog man tie pinigai reiškė kur kas daugiau. Valandos derybos privedė prie šiokio tokio sandėrio, bet tadien jau nebebuvo transporto į dykumą, couchsurfinti jis nesiteikė, tad mūsų keliai išsiskyrė. Bet jo išsakyta mintis apie tai, jog niekas neima tranzuotojų ir nepriima į namus dėl to, jog taxistai ir viešbučiai skundžia tokius piliečius žandaram, kuriem patys moka kyšius, praplėtė suvokimą apie vietinių požiūrį į tokius NEturistus kaip aš.
Tanakt apsistojau viešbutuke.