Europos link

Tik saulei pakilus susirinkau daiktus, atsigėriau  arbatos su šeimininku ir pajudėjau. Nenorėjau vėl kankintis toje turistinėj betvarkėj, tad taxi ki Zagoros, iš ten taxi iki Agdz, o nuo ten, po valandos, sutranzuotas viešbučio Ouarzazate savininkas. To, ką sutaupiau tadien tranzuodamas, po įnirtingų derybų, pakako kambariui gauti. Ir dar arbata pavaišino. Apsiprekinau keliom dienom ir prisėdau 'ataskaitų' pildyti. Pagaliau matosi snieguotas Atlasas.

Vakarieniavau lauke, sėdėdamas prie savo mėlynojo ekrano. Sukalbamam viešbučio budėtojui sugebėjau išaiškinti, kokios kavos noriu. Ir gavau. Kažką. Tirpasu Nescafe kvapo gėralą. Taip, essprreso jie daro nuostabų. Bet tai viskas, ką Marokas žino apie kavą.

Ryte, po karšto dušo, pajudėjau tik pakilus saulei. Nors eismas iš Ourarzazate link Errachidia, kaip iš Kauno link Vilniaus, nestojo niekas. Toks vaizdas, jog sekantis kaimelis guminis, nes visi vairuotojai rodė, jog važiuoja iki jo. O tada į kelkraštį išsuko du Dacia automobiliai, su ų olandų jaunimo kompanija ir net neklausia, su šypsenom, parodė-sėsk. Go with a flow. Grupė draugų dešimt dienų atostogauja Afrikoj. Pasistūmus tik 20km, sugalvojom, jog, visgi, reikia išsimaudyti Ouarzazate ežere. Nors vanduo ir ledinis-reikia. Tiksliau-norim. Vietinių namų gyventojai, nuo šlaitų, išsišiepe stebėjo, kaip penki vyrukai ir trys mergiotės apsimeta, jog malonu pliuškentis.Užtat ilgai šildėmės saulytėje, sugule ant uolų. Tik pajudėjus, vėl stojom. Pietų nusipirkt. Pavažiavus dar truputi ir vėl stojom. Pietaut. Erzino, bet teko mėgautis. Keliai išsiskyrė apie 16h, pajudėjus tik 200km. Iki tadien norimos pasiekt sankryžos 100km, o liko tik trys valandos šviesos. Po dvidešimties minučių malonus senelis važiavo iki Goulmima. Prieš at miestą užsuko į degaline, susirado pavėsį, apsisuko beretę ir atliko prievolę-meldėsi. Tada maloniai nuvežė iki reikiamo išvažiavimo iš miesto. Smagu stebinti vairuotojus. Stovint kažkur, jie pralekia pro tave nestodami, o jiems išvažiuojant iš sekančio miesto, tu ir vėl keli jiems nykštį. Smagu būt sutrikimu jų matricoj. Liko pusantros valandos šviesos ir šešiasdešimt kilometrų. Miestlio gyventojai rinkosi ant plynaukštės stebėt saulėlydžio ir smalsiai varstė akimis raudoną saigę. O aš jau dairiausi per petį, kur čia reikės prisiglausti nakčiai. Turbūt dažniausias dialogas, kurį tenka apturėti čia keliaujant:
-Bongue!
-Bongue.
-Sava?
-I'm good.
Vis bandžiau savo laimę. O ji šypsojosi. Po valandos gavu transportą. Keturi vyrukai, grnai rusiškais veidais. Bet berberai Peugeot kabluke, o ne bumeryje. Žemėlapis rodė, jog keliai išsiskiri prieš miestą, o tai reiškė nelgvą nakvynę ir lengvą rytojau startą. Deja, sankryža buvo mieste. Norėjosi paleisti žemėlapį gabalais ir sudeginti. Negalima-tik vieną turiu, o ir naują gaut būtų problematiška. Užsikimšau ausis muzika ir gerą valandą, jau sutemus, sparčiu žingsniu, apšviesta Errachidia gatve šutinau lauk. Žibintai baigėsi ties miesto riba, tad kažkur tamsoj susiradau prieglobstį. Dar ankščiau, galvodamas, jog pagaliau matosi sneguotas Atlasas, žinojau, kad gailėsiuosi šios minties. Naktis buvo neįprastai vėsi.

Saulei pakilus prasidėjo nauja diena. Neprabėgo nei valanda, kaip sustojo vairuotojas, važiuojantis į Meknes. Vėl pasisekė. Beriedant paaiškėjo, jog jis gyvena Prancūzijoj ir kaip tik vyksta namo, po atostogų pas tėvus, kurių buvo nematęs septynis metus. O aš juk kaip tik gyvenu nauja užgaida-partranzuoti iš Sacharos. Ik Meknes aptarėm Maroko turistinę, politinę, ekonominę, religinę ir geografinę padėtis, palietėm ir prancūzų politiką. Apšnekėjom žmonių migracijos įpatumus. Abu sutarėm ties tuo, kad jei jau svetimšalis, nemokėdamas kalbos, neturėdamas pažinčių ir nežinodamas tvarkos, bei tradicijų, gali nugvelbti tavo darbą, reiškias bėda yra tavyje. Specialistas yra specialistas ir visai nesvarbi tautybė.
Jo planuose buvo šią naktį praleisti pas brolį, kuris prižiūrėjo ferą kažkur prie Sidi Kacem. Čiam padiktavau savo telefono numerį ir sutarėm ryt pasiskambinti. Smalsu ar ši laimė šymsosis toliau. Tikiuosi. Viliuosi. Nors miestukas ir nedidelis(bet jau nebe kaimelis), bet viešbutį rast yra ką nuveikt. Jie tik du. Vienas pilnas, o kitas brangus. Bent jau prabangus. Bet be wifi. Susimedžiojau ietus ir prisėdau parko pavėsy ant ŽOLYTĖS! Gera jausti tą žalią masę po savimi. Vakarą praleidau restorane/bare, esančiam prie viešbučio, gurkšnodamas kavą , nes šis buvo apsiginklaves wifi.

Tadien viskas apsivertė. Marokas nusprendė taip lengvai nepaleist. Per vieną dieną gavau tiek parako uodegon, kad tikrai užvisą mėnesį atsigriebiau. Bet apie viską nuo pradžių.
Ryte laukiau. Gaila, bet nesulaukiau. Susirinkau daiktus ir lygiai vidurdieni startavau. Pusvalandžio pasivaikščiojimas ir pastebėjimas, jog taip karšta dar nebuvo. Nors pajudėjau gerokai šiauriau, bet, turbūt, dėl aukmenijos ir drėgmės ore, karštis tadien jautėsi įpatingai. Pirmas mestelėjimas 15km iki Mssada ir pagerėjusi tokio vėlaus starto nuotaika. Iškart sekantis automobilis. Tiksliau net du. Ir vienas tiesiai į Tanger. Neįtikėtina, kad taip sekėsi? Bet ir nesisekė. Jaunas vaikinas, kalbantis tik arabiškai jau turėjo du pakeleivingus senolius, kurie, kaip bebūtų keista, kažkiek šnekėjo angliškai. Išsiaiškinom, jog automobilis nuomotas ir kad vyrukas važiuoja į Tanger oro uostą jo atiduot. Paleidus senolius El Arba El Gharb prasidėjo linksmybės. Užsukom į degalinę nuplauti automobilio. Kol laukėm, vairuotojas įnirtingai man kažką aiškino arabiškai, o aš tik skėsčiojom rankom. Aišku, jog po mėnesio praktikos Maroke šnekant tik angliškai aš jį kuo puikiausiai supratau. Jis norėjo 200Dh už pavežėjimą. Nepasiunčiau jo naktį pieno lakti tik todėl, jog nežinojau, kur tiksliai mes esam ir į kuria puse reiktu judėt. Galiausiai mano skėsčiojimai privedė prie susitarimo, jog grįžes namo, jam tikrai pervesiu tuos pinigus. Pats pasiūlė-niekas už liežuvio netraukė. Kol mažylis Hiundai prausėsi, jaunolis sugalvojo sutraukt riebe suktine. Jau darėsi neramu. Susėdus į švarų mašiniuką prasidėjo naujas cirko numeris. Vėl arabiškai pasakojo apie tai, jog tuoj kur nors parduosim mano mobilų telefoną, kad galėčiau ir su juo atsiskaityt ir dar pinigų gi turėčiau. Teko gan griežtai kartoti 'No busnes', kol susikrimtęs vairuotojas pradėjo judėt. Pakeliui dar kažkam skambinėjo ir pokalbyje figuravo žodis phone. Sėdėjau budrus ir svarsčiau įvairius tolesnės kelionės scenarijus. Pajudėjus apie 20km nuo mieso jis pasuko link Ouazzane. Kažkas vyksta. Nedelsiant paprašiau sustot. Nenorėjo. Uždėjau ranką ant rankinio-to užteko, jog vaikinas suprastu, jog aš nejuokauju. Sustojo, išsišiepė ir atsisveikino. Sėdžiu ir mastau: narkomanas vairuotojo vietoj, variklis  užvestas, kuprinė įgrūsta bagažinėj. Kokia nesėkmės tikimybė? Kelis kart mandagiai paprašiau 'padėti' iškelti kuprinę iš bagažinės. Suprato jaunolis, kad nieko nepeš. Išlipo ir iškėlė daiktus. Tik tada išlipau aš. Įdomus pavežėjimas.  Grįžau į pagrindinį kelią ir pradėjau kelionę iš naujo, nuo netoliese įsikūrusio policijos posto. Iškart sustojo metalo laužas su dviem pagyvenusiais vyrukais. Iki Larache. 60km geriau, nei vietoj stovėt. Tik dar vienas dienos pokštas. Už kokio penketo kilometrų užsuko į degalinę, išlipo patys ir mane išprašė. Paliepė pasiimt daiktus iš bagažinės ir eit  tranzuot nuo čia. What?
Visiem pasitaiko 'ne mano' dienų, bet kad šitaip? Po mėnesio sėkmės ir malonaus Maroko? Niekam nepasiskūsi ir niekam neįkasi. Judėjau toliau. Trijulė pavežėjo iki Larache. Ten kelias dubliuojasi-per miesto centrą arba aplenkiant jį. Nežinojau kiek miestas tesiasi, tad šutinau gatve iškėlęs nykštį. Ir pasisekė. Pora sunkvežimio vairuotojų traukė i Tanger. Iš tikrūjų traukė. Vėl amtėsi Atlanto vandenynas. Gražu ir malonu. Prieš pat miestą vyrukas iš Marakešo užleido vietai draugui iš Tanger, o šis, tikrai žinojo miestą ir vairavimo įpatumus. Filmavau ir filmavau daug. Tokios betvarkės kelyje net Kryme nebuvo. Paleido kažkur centre, nurodę kryptį į uostą. Radau. Deja, tadien niekas jau nebeplaukė. Agentūros darbuotojas maloniai paaiškino, jog ryt GAL ir bus keltas. Juk sekmadienis. Bet iš naujojo uosto keltai tikrai plauks. O šis, pasirodo, 40km už miesto. Išsiklausinėjau ir apie galimybes jį pasiekt. Iš autobusų stoties galima rast taxi. Tik kaip rast autobusų stotį? Iškart prisistatė didmiesčio gidas. Vedė gatvėmis ir aiškino, koks pavojingas yra Tanger, kaip stoty su niekuo nesileist į kalbas, šnekėt tik su vairuotoju. O tada, kai jau matėsi stotis, nusprendė, jog jo darbas baigtas ir gan naglai pradėjo reikalauti atlygio. Ir nemenko. Išmuštas iš vėžiu daviau gerokai mažiau nei prašė, bet gerokai daugiau, nei reikėtų. Autobusų stoty visiška betvarkė. Apsauginis nieko nežino. Kažkokiu būdų pasitaikė vyrukas, kuris paaiškino, jog autobusas(jap, taxi jau pavirto autobusu) važiuoja ne iš stoties, o iš viešojo transporto stotelės netoli stoties. Nepatikliai, bet patikėjau. Nukėblinau į stotelę ir pasitikslinau informaciją. Tikrai, iš čia, kas pusvalandį važiuoja autobusas į nauja uostą. Super. Stovėjau jau sutemusiam didmiestyje ir stebėjau kaip čia verda gyvenimas. Toks vaizdas, jog VISKAS, ką mačiau per šį mėnesį Maroke, sukišta į šį miestą. Visas transportas, visi žmonės, visos apgaulės,visi nagli taxistai, visa betvarkė, visi gatvės prekeiviai. Viskas vienoj krūvoj. Vaizdas ir jo sukeliamas jausmas klaikūs.  Sulaukiau nurodyto autobuso, dar kartą sutikrinau informacija su vairuotoju ir pajudėjom užmiestin. Keista sugrįžt į civilizuotą ir nužmogėjusią terpę. Uoto priimamasis mažiukas, bet modernus ir ganėtinai tvarkingas. Taipogi pilnas pagalbininku. Užteko man jau šiandien betvarkės, tad atsidaviau į solidžiausiai atrodančio rankas ir su jo pagalba gavau bilietą, bei reikiamą išvykimo kortelę 1am iš Tanger MED į Algeciras. Atsidėkojimui teko atiduot paskutinį turėtą, gan daug dykumoj reiškusį, dirhamų banknotą. Na ir tebunie. Prisėdau antro aukšto kavinėj, pradėjau leisti turėtus eurus gardžiai civilizuotai kavai ir erzintis dėl neveikiančio wifi. Bent turiu laiko rašliavoti.

Maroke nėra viadukų.