Su Maroku kaip ir
baigta. Bet tik kolkas. Tikrai grįšiu ir, turbūt, dar ne kartą. Dar daug liko
nepamatyta, nepatirta, neparagauta.
Suvestinei: Nukeliauta apie 2500km, iš jų nutranzuota 35 automobiliais ir motociklu kiek daugiau nei 2000km. Likusieji įveikti 4 taxi ir 3 autobusais. Per 27 dienas išleista 80 eur ir 100$. 6 naktys praleistos viešbučiuose.
Suvestinei: Nukeliauta apie 2500km, iš jų nutranzuota 35 automobiliais ir motociklu kiek daugiau nei 2000km. Likusieji įveikti 4 taxi ir 3 autobusais. Per 27 dienas išleista 80 eur ir 100$. 6 naktys praleistos viešbučiuose.
2014 03 09 1am išplauksiu iš Maroko. Gibraltarą turėčiau
kirst per valandą. Ir vidurį nakties išlipsiu KAŽKUR Ispanijoj. O kaip ten
seksis-pamatysim.
Patikras praėjau
gan lengvai. Keltas senas, mažas ir tuščias. Pajudėjom pusvalandį vėluodami.
Jūra buvo itin nerami. Taip dar niekad nesupo. Nesusilaikiau ir kavinėj
užsisakiau bokachilo su vištieną ir alum-užsigerti. Tie 0,33 taip švvelniai užmigdė, kai tik prisėdau laukimo
salėj. Žadino 3am
Maroko, 4am Ispnijos
laiku. Atplaukėm. Buvau vienintelis pėščiasis. Ispanų muitininkai net to
nesitikėjo, tad kol susirinko ir atliko daiktų, bei dokumentų patikrą, visi
mano vairuotojai, buve mano kelte, išsivažinėjo. Taigi naktį, velniai žino kur
Ispanijoj, išėjau iš uosto ir... Ir kur dabar? Norėjau surasti transporto
išvykimo vartus, bet su ženklinimu Ispanam nesiseka. Su šypsena priėjau prie
vidury parkingo stovėjusio uosto policijos automobilio ir pasisveikinęs
pareiškiau, jog noriu iš čia tranzuoti į Lietuvą. Jie leido. Lyg man to leidimo
reikėtų. Tuo pačiu paaiškėjo pro kur
išrieda vilkikai. Įsitaisiau ir laukiau kito kelto partijos, bendravau su
vietiniais benamiais, žiaumojau apelsiną. Partija, deja, buvo nedidukė ir nieks
nenorėjo stot. Artėjant rytui gerokai atvėso, tad nusprendžiau prisiglausti
išvykimo pastate, kol pasirodys saulutė. Tuo pačiu papusryčiavau. Saulei
patekėjus dangų vietomis dengė rūstūs debesys ir siautėjo vėjas. Bet stovėjau
aukštai iškėlęs nykštį. Ilgas valandas stovėjau. Plepėjau su visokio plauko
žmonėmis, išlydėjau PANDA klubo 160 automobilį į ralį po Maroką. Ir vis tikėjausi. Tikėjausi
tos vienintelės. O ji nestojo.
Prisiparkavo motoroleris. Dėdė sustabdė vilkiką ir perdavinėjo kažkokius dokumentus. Nepraleidau progos ir pabandžiau užkalbinti jaunajį vairuotoją. Tik šefas viską gadino liepdamas jam kuo griečiau imtis darbo. Į mano klausiamą žvilgsnį vairuotojas taipogi atsakė grimasa, reiškusia 'nieko negaliu padaryti.Šefas stebi' Jam išriedėjus į pagrindinį kelią, motoroleris pasišalino Iš miesto Malagos, taigi ir Europos, kryptimi eismas šiame uoste vyksta U formos keliu apvažiuojant stovėjimo aikštelę. Tad tik pastebėjęs, jog vilkikas suka į Europos pusę, griebiau kuprinę ir pasileidau tekinom per aikštelę. Užbėgau jam už akių, bet jaunuolis akivaizdžiai dar prisibijojo griežtos akies, tad kaip ir nestojo. Bet ir negreitėjo. Neprarasdamas vilties, norrs suvokdamas, kaip tai atrodo iš šalies, bėgau paskui vilkiką dar kelis šimtus metrų, kol galiausiai jis sustojo. Įdomus būdas susistabdyti angliškai nešnekantį vairuotoją, važiuojanti bala žino kur, nes žemėlapio neturėjom. Ir dar įdomiau tai, jog, kad ir kur jis važiuotu, man būtent ten ir reikėjo. Kitas keturias valandas praleidom kartu. Ženklais susikalbėjus, jog noriu nusipirkti žemėlapį, užsukom į didelę degalinę. Ir ka jūs galvojat-degalinėj nei vieno žemėlapio. Tuo pačiu užklydom į degalinės resoraną pietų. Akis užkliuvo už suvenyrų skyriaus. O vat va čia žemėlapiū buvo. Deja geriausias variantas tik didelė Ispanijos paklodė. Geriau nei nieko. Paiškėjo, jog vairuotojo tikslas gerokai šiauriau Malagos esantis miestelis Martos, netoli Jaen. Žiūrint į išskleistam žemėlapy besišakojančius kelių labirintus, darėsi ironiškai juokinga. Kaip, per kur ir link kur? Ir žinojimas, jog Prancūzijoje bus taip pat, vertė krizenti dar labiau.
Įvyko nesusipratimas ir neišleidęs manęs paskutinėj pagrindinio kelio degalinėj jis užsuko į miestą. Gavau kulniuoti atgal ir pasitikėti transportu tik iš Martos(kaip beveik visam senajam žemyne, čia greitkeliais vaikščioti draudžiama). Bet negalėjau pikt. Visgi pavežtas, pamaitintas ir dar su kišenpinigiais. Po pusvalandžio gavau transportą. Jaunas vairuotojas domėdamasis mano kelione, atsargiai užklausė ar bandžiau marichuanos tuo pačiu parodydamas suktinę, laikytą užslėpta delne ir pasigirdamas, jog paties derlius. Po Maroko tai nebestebino, tad neprieštaravau jo dumojimui. Smalsuoliams-atsisakiau, nes žinojau, jog tadien dar norėsiu tranzuoti toliau. Už mano palankumą vyrukas nutarė pavežėti iki gerokai palankesnės degalinės.
Regionas visą popietę stebino alyvmedžių plantacijomis. Jos tvarkingai driekiasi veikiausiai tūkstančius hektarų. Anot vairuotojo, šie du miestai, Martos ir Jaen, yra didžiausi alyvuogių aliejaus gamintojai pasaulyje. Jo teigimu net daugelis Italijos `gamintojų` perką aliejų iš čia ir puošia jį savomis etiketėmis. Su tokiom istorijom pasiekėm labai palankę degalinę tranzavimui link Madrido. Artėjo vakaras, bet dar ryte buvau sugalvojęs varyti non-stop, numingant automobiliuose, tad nors tik su valanda miego kelte, tesiau savo užmoji. Regiono žmonės turtingi ir aukštai užretę nosį, tad jei reguot į visų nestojančių žvilgsnius, kiltu abejonė, ar tik neišdygo man dar kokios keturios rankos ar antra galva. Po valandos pastangų ir išsidirbinėjimo pakelėj, sustojo rumunas MMA čempionas, važevęs į Madridą. Darbo dienomis aktyviai treniruojasi, o savaitgaliais vairuoja. Noras buvo išsilaipint prieš miestą ir bandyt laimę ieškant jį apvažiuojančių. Vairuotojas situacija gerokai palengvino. Paaiškėjo, jog jis Madrida apvažiuoja Barselonos kryptimi ir kažkur ten perduoda vilkika kolegai, kuris su juo riedes iki Italijos. Ar gali taip sektis? Ne. Likus valandai iki tarpinio finišo MMA kovotojas išskydo. Pasirodo jiems draudžiama vežioti keleivius, o kolega didelis plepys ir gali kažka leptelti jų viršininkui, kuris, greičiausi, jį už tai atleistų iš darbo. Laiko turėjau, tad ir naudojausi. Vis bandžiau paaiškinti, jog jei kolega padės man padarydamas tą patį nusižengima, paskūsti jis nebegalės. Vairuotojas neitin suprato angų kalbą, tad į pagalbą pasitelkėm net jo dukrą, kuri mobiliuoju bandė tėtukui išversti mano samprotavimus. Valandos dažniausia frazė buvo It's complicated. Galiausiai pramušiau-spjovęs riziką, vairuotojas atvežė iki pat susikeitimo taško, pristatė mane angliškai išvis nešnekančiam kolegai, paaiškino rizika ir leido pačiam sprest. Šis, šaltu žvilgsniu nužvelgęs raudoną sraigę, liepė paėjėti kelis šimtus metrų ir luktelti pusvalandį. Įlindau į skersgatvį ir pasislėpiau šešėliuose. Pramoninė zona, kurioje nuolat patruliavo apsaugos automobilis neatrodė labai jaukiai. Po pusvalandžio pasirodė kovotojas, su žinia, jog tuoj privažiuos ir kolega. Atsisveikinom, aš dėkojau, jis linkėjo sėkmės ir dar kišenpinigių įbruko. Kolega iš tamsos mirktelėjo ilgosiomis šviesomis. Taip prasidėjo ilga naktinė kelionė Prancūzijos link.
Pastebėjau, jog taip keliaujant įpatingai paaštrėja samoningo prisitaikymo gebėjimai. Žinai, kad tau daroma paslauga, tad prisitaikai prie vairuotojo. Kovotojui užteko pusės kreivo žvilgsnio į mano išpaišytas rankas ir iš kart pajutau, jog jam to matyt nereik-nuleidau rankoves. Sportininkas, tad ir apie rūkymą nebuvo nei kalbos. Kolega rūkė, kaip kaminas, tad klausimų nekilo. Stabtelėdavo dažnai kavos, bet ją prarydavo net net nesimėgaudamas, tad ir man nebuvo laiko kaifuot. Ir čia tik tokie elementarūs pavyzdžiai.
Tą nakt dažnai snaudžiau. Gal ir gerai, nes prabudus matydavau, kaip senas šių kelių vilkas posūkius įveikinėja tokiu greičiu ir tokiais kampais, kad man ir su lengvaja būtų nejauku. Saulei kylant buvom netoli Prancūzijos. Deja, jo vairavimo laikas baigėsi, tad sustojom Figueres fūristų oazėj, iki sienos likus apie 30km. Taigi per parą pertranzavau Ispaniją. Vairuotojui buvo privalomos devynios poilsio valandos, taigi atsisveikinus jis ėjo miegot, o aš medžioti naujos aukos tėvynės link. Vilkikų degalinė turi dušus vairuotojams, šalia yra kavinė su wi-fi ir vairuotojų itin mėgiamas Lidl. Tą dien nutiko tai, apie ką net nepagalvotum. Ispanijos-Prancūzijos pasienyje visas devynias valandas praktikavausi šnekėti rusiškai. Lenkai, latviai, čekai, slovakai, slovėnai, rumunai, bulgarai. Ir nors kalbėjimo gebėjimai pagerėjo, rezultatų tai nedavė, nes visi, kaip susitarę, važiavo gilyn į Ispaniją. Taip, pasibaigus poilsio laikui, mano vairuotojas su ironiką šypsena mostelėjo man lipti į kabiną. Jau rezgiau planą, kaip iš Milano tranzuosiu per Insbruką link Miuncheno, kol važiuojant jis ispaniškai paaiškino ir atsiprašė, jog toliau sienos manęs vežti negalės. Pavaišino šalta Cola, apvežė garbės ratą parodydamas paskutinias tris dideles sunkvežimių stovėjimo aikšteles pasienyje, prikrovė pilną kišenę saldainių ir palinkėjo sėkmės. Nusprendžiau apeit teritoriją ieškant tautiečių, tada lenkų, o jei ir tai nepasisektu-vokiečių. Aptikau du vilkikus lietuviškais numeriais, bet be vairuotojų. Toliau tesiau paieškas po aikštelę, kai akies kampu pastebėjau link lietuviško transporto žingsniuojantį vyriškį. Prisiartinau ir užkalbinau. Stasys taipogi dar tik vežė krovinį į Ispaniją. Bet jei nebijojau prarast paros, galėjau prisijungt. Taip ir padariau. Tą nakt pasiekėm Valenciją. Ryte pristatėm krovinį į sandėlius ir popiet pasiekėm Murcia, kur turėjom gaut krovinį, vežamą į SanktPeterurgą. Deja cechas jau buvo užsidaręs, tad pasikrovimas nusimatė tik kitos dienos rytą. Prasimankštinom pasivaikščiodami iki artimiausio miestelio(keliai kiek siauroki manevruoti su sunkvežimiu) ir pasipildydami maisto atsargas. Tą vakarą vynas ir dviejų skirtingų kartų gyvenimo išmintis liejosi laisvai. Gerbdami vienas kita leidomės į naktinę apelsinų medžioklę. To oranžinio gėrio užteko iki pat namų.
Rytinis krovimas užtruko iki piet. Gavom dešimties tonų kraną ir dar septynias tonas jo priedų. Vakarop pasiekėm La Jonquera(Džonguera). Taigi, praradęs dvi paras vėl atsidūriau pasienyje. Keliaujant su fūristais sužinojau gan daug man naujų dalykų apie jų darbą ir gyvenimo būdą. Tą vakarą pamačiau vieną, sakyčiau, linksmiausių(kiek tai gali būt linksma) ir, tuo pačiu, graudžiausiu jų gyvenimo pusių. Merginos. Į svečius užklido jauna, daili juodukė???. Įsiropštė į kabiną, atsirėmė į duris ir suokė. Šypsojosi ir suokė visomis jei žinomomis kalbomis. Kaip tokių dalykų nepripažystančiam, pirmą kartą matytį šį procesą buvo tikrai smagu. Lyg turguj pardavėjas tau bandytų kažką parduoti. Tik gerokai labiau šypsosi. Po kokių dešimties minučių mergina suprato, jog čia jai nepasiseks, tad palinkėjusi gero kelio, patraukė svetingumo ieškoti kitur.
Prisiparkavo motoroleris. Dėdė sustabdė vilkiką ir perdavinėjo kažkokius dokumentus. Nepraleidau progos ir pabandžiau užkalbinti jaunajį vairuotoją. Tik šefas viską gadino liepdamas jam kuo griečiau imtis darbo. Į mano klausiamą žvilgsnį vairuotojas taipogi atsakė grimasa, reiškusia 'nieko negaliu padaryti.Šefas stebi' Jam išriedėjus į pagrindinį kelią, motoroleris pasišalino Iš miesto Malagos, taigi ir Europos, kryptimi eismas šiame uoste vyksta U formos keliu apvažiuojant stovėjimo aikštelę. Tad tik pastebėjęs, jog vilkikas suka į Europos pusę, griebiau kuprinę ir pasileidau tekinom per aikštelę. Užbėgau jam už akių, bet jaunuolis akivaizdžiai dar prisibijojo griežtos akies, tad kaip ir nestojo. Bet ir negreitėjo. Neprarasdamas vilties, norrs suvokdamas, kaip tai atrodo iš šalies, bėgau paskui vilkiką dar kelis šimtus metrų, kol galiausiai jis sustojo. Įdomus būdas susistabdyti angliškai nešnekantį vairuotoją, važiuojanti bala žino kur, nes žemėlapio neturėjom. Ir dar įdomiau tai, jog, kad ir kur jis važiuotu, man būtent ten ir reikėjo. Kitas keturias valandas praleidom kartu. Ženklais susikalbėjus, jog noriu nusipirkti žemėlapį, užsukom į didelę degalinę. Ir ka jūs galvojat-degalinėj nei vieno žemėlapio. Tuo pačiu užklydom į degalinės resoraną pietų. Akis užkliuvo už suvenyrų skyriaus. O vat va čia žemėlapiū buvo. Deja geriausias variantas tik didelė Ispanijos paklodė. Geriau nei nieko. Paiškėjo, jog vairuotojo tikslas gerokai šiauriau Malagos esantis miestelis Martos, netoli Jaen. Žiūrint į išskleistam žemėlapy besišakojančius kelių labirintus, darėsi ironiškai juokinga. Kaip, per kur ir link kur? Ir žinojimas, jog Prancūzijoje bus taip pat, vertė krizenti dar labiau.
Įvyko nesusipratimas ir neišleidęs manęs paskutinėj pagrindinio kelio degalinėj jis užsuko į miestą. Gavau kulniuoti atgal ir pasitikėti transportu tik iš Martos(kaip beveik visam senajam žemyne, čia greitkeliais vaikščioti draudžiama). Bet negalėjau pikt. Visgi pavežtas, pamaitintas ir dar su kišenpinigiais. Po pusvalandžio gavau transportą. Jaunas vairuotojas domėdamasis mano kelione, atsargiai užklausė ar bandžiau marichuanos tuo pačiu parodydamas suktinę, laikytą užslėpta delne ir pasigirdamas, jog paties derlius. Po Maroko tai nebestebino, tad neprieštaravau jo dumojimui. Smalsuoliams-atsisakiau, nes žinojau, jog tadien dar norėsiu tranzuoti toliau. Už mano palankumą vyrukas nutarė pavežėti iki gerokai palankesnės degalinės.
Regionas visą popietę stebino alyvmedžių plantacijomis. Jos tvarkingai driekiasi veikiausiai tūkstančius hektarų. Anot vairuotojo, šie du miestai, Martos ir Jaen, yra didžiausi alyvuogių aliejaus gamintojai pasaulyje. Jo teigimu net daugelis Italijos `gamintojų` perką aliejų iš čia ir puošia jį savomis etiketėmis. Su tokiom istorijom pasiekėm labai palankę degalinę tranzavimui link Madrido. Artėjo vakaras, bet dar ryte buvau sugalvojęs varyti non-stop, numingant automobiliuose, tad nors tik su valanda miego kelte, tesiau savo užmoji. Regiono žmonės turtingi ir aukštai užretę nosį, tad jei reguot į visų nestojančių žvilgsnius, kiltu abejonė, ar tik neišdygo man dar kokios keturios rankos ar antra galva. Po valandos pastangų ir išsidirbinėjimo pakelėj, sustojo rumunas MMA čempionas, važevęs į Madridą. Darbo dienomis aktyviai treniruojasi, o savaitgaliais vairuoja. Noras buvo išsilaipint prieš miestą ir bandyt laimę ieškant jį apvažiuojančių. Vairuotojas situacija gerokai palengvino. Paaiškėjo, jog jis Madrida apvažiuoja Barselonos kryptimi ir kažkur ten perduoda vilkika kolegai, kuris su juo riedes iki Italijos. Ar gali taip sektis? Ne. Likus valandai iki tarpinio finišo MMA kovotojas išskydo. Pasirodo jiems draudžiama vežioti keleivius, o kolega didelis plepys ir gali kažka leptelti jų viršininkui, kuris, greičiausi, jį už tai atleistų iš darbo. Laiko turėjau, tad ir naudojausi. Vis bandžiau paaiškinti, jog jei kolega padės man padarydamas tą patį nusižengima, paskūsti jis nebegalės. Vairuotojas neitin suprato angų kalbą, tad į pagalbą pasitelkėm net jo dukrą, kuri mobiliuoju bandė tėtukui išversti mano samprotavimus. Valandos dažniausia frazė buvo It's complicated. Galiausiai pramušiau-spjovęs riziką, vairuotojas atvežė iki pat susikeitimo taško, pristatė mane angliškai išvis nešnekančiam kolegai, paaiškino rizika ir leido pačiam sprest. Šis, šaltu žvilgsniu nužvelgęs raudoną sraigę, liepė paėjėti kelis šimtus metrų ir luktelti pusvalandį. Įlindau į skersgatvį ir pasislėpiau šešėliuose. Pramoninė zona, kurioje nuolat patruliavo apsaugos automobilis neatrodė labai jaukiai. Po pusvalandžio pasirodė kovotojas, su žinia, jog tuoj privažiuos ir kolega. Atsisveikinom, aš dėkojau, jis linkėjo sėkmės ir dar kišenpinigių įbruko. Kolega iš tamsos mirktelėjo ilgosiomis šviesomis. Taip prasidėjo ilga naktinė kelionė Prancūzijos link.
Pastebėjau, jog taip keliaujant įpatingai paaštrėja samoningo prisitaikymo gebėjimai. Žinai, kad tau daroma paslauga, tad prisitaikai prie vairuotojo. Kovotojui užteko pusės kreivo žvilgsnio į mano išpaišytas rankas ir iš kart pajutau, jog jam to matyt nereik-nuleidau rankoves. Sportininkas, tad ir apie rūkymą nebuvo nei kalbos. Kolega rūkė, kaip kaminas, tad klausimų nekilo. Stabtelėdavo dažnai kavos, bet ją prarydavo net net nesimėgaudamas, tad ir man nebuvo laiko kaifuot. Ir čia tik tokie elementarūs pavyzdžiai.
Tą nakt dažnai snaudžiau. Gal ir gerai, nes prabudus matydavau, kaip senas šių kelių vilkas posūkius įveikinėja tokiu greičiu ir tokiais kampais, kad man ir su lengvaja būtų nejauku. Saulei kylant buvom netoli Prancūzijos. Deja, jo vairavimo laikas baigėsi, tad sustojom Figueres fūristų oazėj, iki sienos likus apie 30km. Taigi per parą pertranzavau Ispaniją. Vairuotojui buvo privalomos devynios poilsio valandos, taigi atsisveikinus jis ėjo miegot, o aš medžioti naujos aukos tėvynės link. Vilkikų degalinė turi dušus vairuotojams, šalia yra kavinė su wi-fi ir vairuotojų itin mėgiamas Lidl. Tą dien nutiko tai, apie ką net nepagalvotum. Ispanijos-Prancūzijos pasienyje visas devynias valandas praktikavausi šnekėti rusiškai. Lenkai, latviai, čekai, slovakai, slovėnai, rumunai, bulgarai. Ir nors kalbėjimo gebėjimai pagerėjo, rezultatų tai nedavė, nes visi, kaip susitarę, važiavo gilyn į Ispaniją. Taip, pasibaigus poilsio laikui, mano vairuotojas su ironiką šypsena mostelėjo man lipti į kabiną. Jau rezgiau planą, kaip iš Milano tranzuosiu per Insbruką link Miuncheno, kol važiuojant jis ispaniškai paaiškino ir atsiprašė, jog toliau sienos manęs vežti negalės. Pavaišino šalta Cola, apvežė garbės ratą parodydamas paskutinias tris dideles sunkvežimių stovėjimo aikšteles pasienyje, prikrovė pilną kišenę saldainių ir palinkėjo sėkmės. Nusprendžiau apeit teritoriją ieškant tautiečių, tada lenkų, o jei ir tai nepasisektu-vokiečių. Aptikau du vilkikus lietuviškais numeriais, bet be vairuotojų. Toliau tesiau paieškas po aikštelę, kai akies kampu pastebėjau link lietuviško transporto žingsniuojantį vyriškį. Prisiartinau ir užkalbinau. Stasys taipogi dar tik vežė krovinį į Ispaniją. Bet jei nebijojau prarast paros, galėjau prisijungt. Taip ir padariau. Tą nakt pasiekėm Valenciją. Ryte pristatėm krovinį į sandėlius ir popiet pasiekėm Murcia, kur turėjom gaut krovinį, vežamą į SanktPeterurgą. Deja cechas jau buvo užsidaręs, tad pasikrovimas nusimatė tik kitos dienos rytą. Prasimankštinom pasivaikščiodami iki artimiausio miestelio(keliai kiek siauroki manevruoti su sunkvežimiu) ir pasipildydami maisto atsargas. Tą vakarą vynas ir dviejų skirtingų kartų gyvenimo išmintis liejosi laisvai. Gerbdami vienas kita leidomės į naktinę apelsinų medžioklę. To oranžinio gėrio užteko iki pat namų.
Rytinis krovimas užtruko iki piet. Gavom dešimties tonų kraną ir dar septynias tonas jo priedų. Vakarop pasiekėm La Jonquera(Džonguera). Taigi, praradęs dvi paras vėl atsidūriau pasienyje. Keliaujant su fūristais sužinojau gan daug man naujų dalykų apie jų darbą ir gyvenimo būdą. Tą vakarą pamačiau vieną, sakyčiau, linksmiausių(kiek tai gali būt linksma) ir, tuo pačiu, graudžiausiu jų gyvenimo pusių. Merginos. Į svečius užklido jauna, daili juodukė???. Įsiropštė į kabiną, atsirėmė į duris ir suokė. Šypsojosi ir suokė visomis jei žinomomis kalbomis. Kaip tokių dalykų nepripažystančiam, pirmą kartą matytį šį procesą buvo tikrai smagu. Lyg turguj pardavėjas tau bandytų kažką parduoti. Tik gerokai labiau šypsosi. Po kokių dešimties minučių mergina suprato, jog čia jai nepasiseks, tad palinkėjusi gero kelio, patraukė svetingumo ieškoti kitur.
Prancūzija kirtom be
neišdildomų įspūdžiu, išskyrus pirma kart gyvenime ištinusęs mano čiurnas. Kiek
Maroke maisto racionas buvo veganiškas, tiek per savaitę su lietuvių vilkiko
vairuotoju teko atsigrėbti mėsiniais patiekalais.
Vokietyjos autobamai
visad buvo pilni avariniu situaciju. Vienos tokios metu čiut negavom per
sprandus nuo savo transportuojamo krano. Teko labai staigiai stabdyt, tad visas
krovinys pasislinko gerokai į priekį, sulankstydamas priekinę priekabos sieną.
Vairuotojas senas kelio vilkas, tad be dižiuliu pastangų susistumdėm
septiniolikos tonų krovinį į vietas ir viską išnaujo sutvirtinom dar daugiau
diržų.
Lenkijoj teko atstovėti lietingas
24 valandas ir tada jau namai/tarpinis punktas buvo ranka pasiekiamas.
Įvažiavom paryčiais, tekant saulei. Lietuvą kaustė šaltukas, bet sniego jau
nesimatė. Su geradariu atsisveikinom Kaune, Muravoj. Ir prasidėjo šlapdriba...
No comments:
Post a Comment